Eilėraščiai iš Bhagavad-gitos

1.1

Dhrtarastra tarė: O Sañjaya, ką veikė susirinkę į šventą Kuruksetros lauką trokštantys kautis mano ir Pandu sunus?

1.2

Sañjaya tare: O valdove, apžvelgęs kariuomenę, kurios dalinius išdėstė Pandu sunus, karalius Duryodhana prisiartino prie savo mokytojo ir prabilo į jį tokiais žodžiais.

1.3

O mano mokytojau, pažvelki į didžiulę Pandu sunų kariuomenę, kurią taip meistriškai išdėstė tavo sumanusis mokinys, Drupados sunus.

1.4

Šioje kariuomenėje daug didvyriškų lankininkų, mušyje lygių Bhimai ir Arjunai, tai didieji karžygiai Yuyudhana, Virata bei Drupada.

1.5

Tarp jų – didvyriai Dhrstaketu, Cekitana, Kasiraja, Purujitas, Kuntibhoja bei Saibya – narsus galiunai karžygiai.

1.6

Jų gretose galingasis Yudhamanyu, stipruolis Uttamauja, Subhadros sunus bei Draupadi sunus. Visi jie – įgudę kovos vežimų kariai.

1.7

Bet pirmiausia, o geriausias iš brahmanų, leiski paminėti tuos karvedžius, kurie ypač tinka vadovauti mano karinėms pajėgoms.

1.8

Tai tu pats, o taip pat Bhisma, Karna, Krpa, Asvatthama, Vikarna, Somadattos sunus vardu Bhurisrava – visad nugalintys mušyje.

1.9

Ten daug ir kitų didvyrių, pasiryžusių paguldyti už mane galvas. Visi jie puikiai apsiginklavę įvairiausiais ginklais ir gerai išmano karo mokslą.

1.10

Musų stiprybė neišmatuojama, be to, mus patikimai saugo senolis Bhisma, o išgalės Pandavų, rupestingai saugomų Bhimos, ribotos.

1.11

O dabar kiekvienas jusų turite visomis išgalėmis paremti senolį Bhismą, užėmę jums skirtas strategines vietas kariuomenės falangose.

1.12

Tada narsusis Kuru dinastijos senolis Bhisma griausmingai paputė savo kriauklę, kuri suriaumojo it liutas ir labai nudžiugino Duryodhaną.

1.13

Po to, vienu kartu netikėtai sugaudė kriauklės, litaurai, bugnai, trimitai bei ragai ir sukėlė baisingą triukšmą.

1.14

O kitoje lauko pusėje, Viešpats Krsna ir Arjuna didingame baltais žirgais kinkytame kovos vežime ėmė pusti savo transcendentines kriaukles.

1.15

Viešpats Krsna putė Savo kriauklę Pañcajanyą, Arjuna putė savąją Devadattą, o Bhima, titaniškais žygiais pagarsėjęs besotis, putė savo didžiąją Paundrą.

1.16–18

Karalius Yudhisthira, Kunti sunus, paputė savąją kriauklę Anantavijayą, Nakula ir Sahadeva – Sughosą ir Manipuspaką. Didysis lankininkas Kasio karalius, grėsmingas karys Sikhandis, Dhrstadyumna, Virata bei nenugalimasis Satyakis, taip pat Drupada, Draupadi sunus ir kiti didvyriai, tokie kaip puikiai apsiginklavęs Subhadros sunus – visi, o valdove, ėmė pusti savo kriaukles.

1.19

Įvairiausių kriauklių garsai susiliejo į vientisą gausmą, nuo žemės iki dangaus, ir suvirpėjo Dhrtarastros sunų širdys.

1.20

Tada Pandu sunus Arjuna, sėdintis kovos vežime, virš kurio plaikstėsi vėliava su Hanumano atvaizdu, pakėlė lanką ir pasiruošė leisti strėles. O valdove, pažvelgęs į Dhrtarastros sunus kautynių rikiuotėje, Arjuna prabilo į Viešpatį Krsną tokiais žodžiais.

1.21–22

Arjuna tarė: O Patikimasis, pastatyki mano kovos vežimą tarp dviejų kariaunų, kad regėčiau čia susirinkusius, geidžiančius kautynių – su jais man lemta sukryžiuoti ginklus šiame didingame mušyje.

1.23

Aš noriu pažvelgti į tuos, kurie atvyko kautis su mumis, norėdami įsiteikti piktavaliui Dhrtarastros sunui.

1.24

Sañjaya tarė: O Bharatos aini, Arjunos paprašytas Viešpats Krsna pastatė puikųjį kovos vežimą tarp abiejų kariuomenių.

1.25

Bhismos, Dronos ir kitų pasaulio valdovų akivaizdoje Viešpats prašneko: Pažvelki, o Partha, į visus čia susirinkusius Kuru dinastijos palikuonis.

1.26

Ir išvydo Arjuna abiejose kariuomenėse savo tėvus, senelius, mokytojus, dėdes iš motinos pusės, brolius, sunus, vaikaičius, draugus, o taip pat savo uošvius bei geranorius žmones.

1.27

Kai Kunti sunus Arjuna išvydo visus savo draugus bei giminaičius, gailestis suspaudė jo širdį, ir jis taip prašneko.

1.28

Arjuna tarė: Mano brangusis Krsna, kai regiu priešais save taip karingai nusiteikusius draugus bei giminaičius, jaučiu virpulį visame kune ir man džiusta burna.

1.29

Drebulys krečia visą mano kuną, šiaušiasi plaukai, iš rankos slysta Gandivos lankas, dega oda.

1.30

Negaliu daugiau čia pasilikti. Temsta mano sąmonė, galvoje pinasi mintys. O Krsna, demono Kesio nugalėtojau, priešais regiu tiktai nelaimes.

1.31

Nesuprantu, ką gero gali duoti gentainių žudymas šiame mušyje. Tokia kaina, mano brangusis Krsna, aš netrokštu nei pergalės, nei karalystės, nei laimės.

1.32–35

O Govinda, ko verta karalystė, laimė, o ir pats gyvenimas, jei visi, dėl kurių to vertėtų geisti, išsirikiavo šiame kautynių lauke? O Madhusudana, kodėl turėčiau linkėti mirties priešais stovintiems mokytojams, tėvams, sunums, seneliams, dėdėms, uošviams, svainiams bei kitiems giminaičiams, pasiryžusiems aukoti savo gyvybes ir turtus, net jeigu ir pats žučiau nuo jų rankos? O visų gyvųjų esybių globėjau, negaliu su jais kautis, net jei mainais už tai pelnyčiau tris pasaulius, o ką jau kalbėti apie šią žemę. Kokį džiaugsmą gali suteikti mums Dhrtarastros sunų žudynės?

1.36

Susidoroję su tais agresoriais, užsitrauksime nuodėmę. Todėl nedera mums žudyti Dhrtarastros sunų bei savo draugų. Ką gi mes laimėsime, o Krsna, sėkmės deivės sutuoktini, argi busime laimingi nužudę savo giminaičius?

1.37–38

O Janardana, nors šiems godumo apakintiems žmonėms ir neatrodo, kad šeimos narių žudymas ir vaidai su draugais – nuodėmė, kodėl mes, suvokiantys, kad naikinti šeimą – nusikaltimas, turėtume atlikti tokius nuodėmingus darbus?

1.39

Žlugus dinastijai, sunyksta amžinoji giminės tradicija, o likusioji giminės dalis puola į bedievystę.

1.40

Kai giminėje viešpatauja bedievystė, o Krsna, jos moterys užsiteršia. Sunykus moterystei, o Vrsni aini, pasaulį išvysta nepageidaujami palikuonys.

1.41

Pagausėjus nepageidaujamų palikuonių, pragaru virsta visos giminės ir jos papročių laužytojų gyvenimas. Tokių pagedusių šeimų protėviai patiria nuopuolį, nes maisto ir vandens aukos jiems daugiau nebeatnašaujamos.

1.42

Žmonių, griaunančių šeimos tradicijas ir tuo skatinančių nepageidaujamų palikuonių gausėjimą, piktadarybės žlugdo visus bendruomenės planus ir darbus, skirtus šeimos gerovei.

1.43

O Krsna, žmonių globėjau, iš mokinių sekos aš girdėjau, kad tie, kurių šeimos tradicijos sunaikintos, niekada neištruksta iš pragaro.

1.44

Kad ir kaip keista, bet mes, deja, pasirengę didžiai nusidėti. Trokšdami karališkų džiaugsmų mes ketiname žudyti savo gentainius.

1.45

Tegul geriau Dhrtarastros sunus su ginklu rankose nukaus mane mušio lauke beginklį ir nesipriešinantį.

1.46

Sañjaya tarė: Mušio lauke Arjuna ištarė šiuos žodžius, nubloškė į šalį lanką su strėlėmis ir sielvartingų minčių prislėgtas susmuko ant pasostės.

SKYRIUS 2

Gītos turinio apžvalga

2.1

Sañjaya tarė: Matydamas gailesčio apimtą, labai prislėgtą Arjuną, jo pilnas ašarų akis, Madhusudana, Krsna, ištarė tokius žodžius.

2.2

Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: Mano brangusis Arjuna, kaip galėjo tave apnikti tos nešvarios mintys? Nepritinka jos tam, kuris žino gyvenimo vertę. Ne į aukštesnes planetas, o į nešlovę jos veda.

2.3

O Prthos sunau, nepasiduoki žeminančiai negaliai. Ji tau nepritinka. Nugalėk šį širdies silpnumą ir pakilk, o priešų baudėjau.

2.4

Arjuna tarė: O priešų naikintojau, o Madhu žudike, kaip aš galiu mušyje strėlėmis atsakyti Bhismai ir Dronai – tiems, kuriuos turėčiau garbinti?

2.5

Geriau elgetaujant stumti dienas šiame pasaulyje, negu gyventi didžiųjų sielų – savo mokytojų gyvybės kaina. Nors juos užvaldęs žemiškas godulys, bet jie vyresnieji. Jeigu jie žus, viskas, kuo mėgausimės, bus sutepta krauju.

2.6

Dar nežinia, kas geriau: ar nugalėti juos, ar patiems pralaimėti. Jeigu išžudytume Dhrtarastros sunus, musų gyvenimas nebetektų prasmės. O juk tai jie dabar stovi prieš mus kautynių lauke.

2.7

Dėl apgailėtino silpnumo visai praradęs savitvardą, aš nebesuprantu savo pareigos. Todėl aiškiai sakyk, kas man visų geriausia? Nuo šiol, aš – Tavo mokinys, Tau patikėjęs savo sielą. Malonėk pamokyti mane.

2.8

Neišmanau, kaip numaldyti jusles džiovinančią širdgėlą. Ji nenuslops, net jeigu laimėčiau klestinčią, žemėje neturinčią sau lygių karalystę su pačia aukščiausia valdžia, kokią pusdieviai turi danguje.

2.9

Sañjaya tarė: Pasakęs šiuos žodžius, Arjuna, priešų baudėjas, tarė Krsnai – „Govinda, aš nesikausiu“, ir nutilo.

2.10

O Bharatos aini, tuomet Krsna, stovėdamas abiejų kariuomenių viduryje, šypsodamasis taip tarė sielvarto palaužtam Arjunai.

2.11

Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: Protingi tavo žodžiai, tiktai kremtiesi tu dėl to, dėl ko sielvartauti neverta. Išmintingieji neaprauda nei gyvųjų, nei mirusiųjų.

2.12

Niekada nebuvo taip, kad neegzistuočiau Aš, tu ir visi šie karaliai, ir niekad nebus taip, kad mes nustosime buvę.

2.13

Kaip įkunytoji siela, budama dar šiame kune, visą laiką keliauja iš vaikystės į jaunystę ir senatvę, taip ir po mirties ji pereina į naują kuną. Tokie pokyčiai blaiviai mąstančio žmogaus neklaidina.

2.14

O Kunti sunau, laimė ir kančia, kaip žiema ir vasara, trumpam ateina ir vėl praeina. Šiuos pojučius sukelia juslinis patyrimas, o Bharatos aini, ir reikia mokytis netrikdomam juos pakęsti.

2.15

O geriausias tarp žmonių [Arjuna], tas, kurio netrikdo laimė ir kančia, kuris išlieka tvirtas jas patyręs – iš tikro vertas išsivaduoti.

2.16

Regintieji tiesą priėjo išvadą, kad tai, kas neegzistuoja [materialus kunas] – nepastovu, o tai, kas amžina [siela] – nekinta. Šią išvadą jie padarė ištyrinėję abiejų reiškinių esmę.

2.17

Žinok, jog tai, kas persmelkia visą kuną – nesunaikinama. Niekas negali sunaikinti amžinosios sielos.

2.18

Nesunaikinamos, neišmatuojamos ir amžinos gyvosios esybės materialus kunas pasmerktas žuti, todėl kovok, o Bharatos aini.

2.19

Žinojimo neturi nei tas, kuris mano, jog gyvoji esybė gali ką nors nužudyti, nei tas, kuris mano, kad ji pati gali buti nužudyta – nes „aš“ nei žudo, nei pats žuva.

2.20

Siela niekada negimsta ir nemiršta. Ji neatsirado praeityje, neatsiranda dabar ir neatsiras ateityje. Ji – negimusi, amžina, visad esanti, seniausia. Ji nežuva nužudžius kuną.

2.21

O Partha, kaip gali žmogus, suprantantis, kad siela nesunaikinama, amžina, negimusi ir nekintama, ką nors nužudyti arba priversti žudyti?

2.22

Kaip žmogus užsivelka naujus drabužius, nusimetęs sudėvėtus, taip ir siela gauna naujus materialius kunus, palikusi senus ir nebenaudingus.

2.23

Sielos negali sukapoti į dalis joks ginklas, negali sudeginti ugnis, permerkti vanduo, išdžiovinti vėjas.

2.24

Ši individuali siela yra nedaloma ir netirpi, neįmanoma jos nei sudeginti, nei išdžiovinti. Ji amžina, visur esanti, pastovi, nepajudinama, amžinai ta pati.

2.25

Pasakyta, kad siela nematoma, nesuvokiama ir nekintama. Tai žinant, nederėtų sielotis dėl kuno.

2.26

Tačiau jeigu tu, o tvirtaranki, vis dėlto manai, kad siela [ar gyvybės požymiai] vis gims ir mirs amžiams, vis tiek nėra dėl ko sielvartauti.

2.27

Kas gimė, tas tikrai numirs, o po mirties jis butinai vėl atgims. Todėl nesielvartauk ir vykdyk savo pareigą – jos neišvengsi.

2.28

Pradžioje visos sukurtos butybės esti neišreikštos, tarpiniame buvyje jos įgyja išreikštą pavidalą, o po naikinimo vėl tampa neišreikštos. Tad ar yra dėl ko sielotis?

2.29

Vieni į sielą žvelgia kaip į stebuklą, kiti kalba apie ją kaip apie stebuklą, treti girdi apie ją pasakojant kaip apie stebuklą, bet yra ir tokių, kurie net išgirdę niekaip nepajėgia jos suprasti.

2.30

O Bharatos aini, kune esantysis – nenužudomas. Tad neverta sielotis dėl gyvųjų butybių.

2.31

O dėl savo ksatriyo pareigos, žinoki, nėra tau geresnio darbo už kovą ginant religijos principus. Todėl nedvejok.

2.32

O Partha, laimingi tie ksatriyai, kuriems netikėtai pasitaiko tokios kautynės, atveriančios jiems dangaus planetų vartus.

2.33

O jeigu tu nevykdysi savo religinės pareigos – nesikausi, tuomet dėl pareigos nepaisymo tikrai užsitrauksi nuodėmę ir sutepsi kario garbę.

2.34

Žmonės nuolat minės tavo gėdą, o garbingam žmogui negarbė net už mirtį baisesnė.

2.35

Didieji karvedžiai, labai vertinę tavo vardą ir šlovę, nutars, kad vien baimė paskatino tave pasitraukti iš mušio lauko, ir laikys tave menkysta.

2.36

Daug užgaulių žodžių svies tavo priešai, su panieka menkindami tavo sugebėjimus. Kas gali buti tau skaudžiau?

2.37

O Kunti sunau, arba tu žusi mušio lauke ir laimėsi dangaus planetas, arba nugalėsi ir džiaugsiesi žemės karalyste. Tad kelkis ir ryžtingai stok į kovą.

2.38

Kovoki dėl pačios kovos ir nesirupink nei laime, nei kančia, nei praradimu, nei įgijimu, nei pergale, nei pralaimėjimu. Šitaip niekada neužsitrauksi nuodėmės.

2.39

Iki šiol aiškinau tau šį žinojimą pasitelkęs analitinio tyrinėjimo budą. Dabar paklausyk, kaip jį paaiškinsiu veiklos be karminių rezultatų požiuriu. O Prthos sunau, kai veiksi šitai išmanydamas, tu sutraukysi veiklos pančius.

2.40

Tos pastangos nieko neatima ir nesumažina, ir net mažas žingsnelis šiame kelyje apsaugos nuo pačios didžiausios baimės.

2.41

Žengiančiųjų šiuo keliu ketinimai tvirti, jų tikslas vienas. O mylimasis Kuru aini, tuo tarpu neryžtingųjų intelektas plačiai išsišakojęs.

2.42–43

Menko išmanymo žmonės žavisi puošniais Vedų žodžiais, siulančiais atlikti įvairią karminę veiklą, kad butų galima pasikelti į dangaus planetas, užsitarnauti gerą gimimą, valdžią ar gauti kitokios materialios naudos. Geisdami juslinių malonumų bei prabangaus gyvenimo, jie teigia, kad už tai nėra nieko aukštesnio.

2.44

Kas pernelyg prisirišęs prie juslinių malonumų bei materialių gėrybių ir dėl to pameta galvą, tam negimsta tvirtas pasiryžimas pasiaukojus tarnauti Aukščiausiajam Viešpačiui.

2.45

Vedos daugiausiai kalba apie tris materialios gamtos gunas. O Arjuna, tapk transcendentalus gunų atžvilgiu, laisvas nuo visų priešybių, atsisakyk siekių kažką laimėti ar išsaugoti šiame pasaulyje ir susitelk savajame „aš“.

2.46

Visas reikmes, kurias patenkina mažas šulinys, gali patenkinti ir didelis vandens telkinys. Taip ir žinantis galutinį Vedų tikslą pasiekia visus kitus jų tikslus.

2.47

Tu gali vykdyti nurodytą pareigą, bet nesisavink tos veiklos vaisių. Niekada nelaikyk savęs veiklos rezultatų priežastimi ir neįprask neatlikti savo pareigos.

2.48

Vykdyk savo pareigą, o Arjuna, išlaikydamas pusiausvyrą, neprisirišęs prie sėkmės ar nesėkmės. Tokia pusiausvyros busena vadinasi yoga.

2.49

O Dhanañjaya, vykdydamas pasiaukojimo tarnystę apsisaugok nuo pasibjaurėtinos veiklos ir su tokia sąmone atsiduok Viešpačiui. Šykštuoliai tie, kurie nori mėgautis savo darbo vaisiais.

2.50

Žmogus, atsidėjęs pasiaukojimo tarnystei, dar šiame gyvenime atsikrato tiek gerų, tiek blogų pasekmių. Todėl siek yogos – meno tobulai veikti.

2.51

Didieji išminčiai, ar bhaktai, su pasiaukojimu tarnaudami Viešpačiui išsilaisvina iš veiklos materialiame pasaulyje pasekmių. Taip jie ištruksta iš gimimo ir mirties rato ir pasiekia buvį be kančių [sugrįždami atgal pas Dievą].

2.52

Kai tavo intelektas išsigaus iš iliuzijos tankynės, tapsi abejingu ir tam, ką jau girdėjai, ir tam, ką dar išgirsi.

2.53

Kai tavo proto daugiau nebetrikdys puošni Vedų kalba, kai jis nuolatos bus paniręs į savęs pažinimo transą, tada tu pasieksi dievišką sąmonę.

2.54

Arjuna tarė: O Krsna, kaip atpažinti tą, kurio sąmonė panirusi į transcendenciją? Kaip jis šneka ir kokia jo kalba? Kaip jis sėdi ir kaip vaikšto?

2.55

Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: O Partha, kai žmogus atsisako visų troškimų jusliškai tenkintis, kuriuos prasimano protas, ir kai šitaip apsivalęs jo protas pasitenkina vien savuoju „aš“, sakoma, kad jo sąmonė tapo grynai transcendentinė.

2.56

Kieno proto nesudrumsčia net trejopos kančios, kas nedžiugauja laimėje, kas atsikratė prisirišimo, baimės bei pykčio, tas vadinamas tvirto proto išminčiumi.

2.57

Kas materialiame pasaulyje neprisiriša prie gėrio ar blogio, kas susiduręs su jais nei giria juos, nei peikia, to žinojimas yra tvirtas ir tobulas.

2.58

Kas sugeba savo jusles atitraukti nuo juslių objektų taip, kaip vėžlys įtraukia šarvan savo galunes, tas yra tvirtos ir tobulos sąmonės.

2.59

Įkunyta siela gali susilaikyti nuo juslinių malonumų, bet skonis juslių objektams išlieka. Tačiau patyrusi tobulesnį skonį ji pažaboja potraukį juslių objektams ir įgyja tvirtą sąmonę.

2.60

Juslės tokios stiprios ir veržlios, o Arjuna, kad per prievartą užvaldo net įžvalgaus, besistengiančio jas valdyti žmogaus protą.

2.61

Tvirto intelekto žmogumi laikomas tas, kuris suturi savo jusles visiškai jas valdydamas, o sąmonę sutelkia į Mane.

2.62

Žmogui kontempliuojant į juslių objektus, išsivysto prisirišimas prie jų. Prisirišimas pagimdo geismą, o geismas sukelia pyktį.

2.63

Pyktis visiškai paklaidina, o paklydimas aptemdo atmintį. Kai atmintis aptemsta, dingsta intelektas, o dingus intelektui vėl puolama į materijos liuną.

2.64

O kas, nesaistomas potraukio ar pasibjaurėjimo, gali valdyti jusles, laikydamasis principų, reguliuojančių laisvę, tas gali pelnyti visišką Viešpaties malonę.

2.65

Kas patenkintas savo buviu [Krsnos sąmone], tam jau neegzistuoja trejopos materialios buties kančios. Intelektas to, kuris yra tokios džiugios sąmonės, netrukus įgyja pastovumą.

2.66

Kas [per Krsnos sąmonę] nesusijęs su Aukščiausiuoju, tas neturi nei transcendentinio intelekto, nei sutelkto proto – o be jų neįmanoma ramybė. O be ramybės ar galima laimė?

2.67

Kaip stiprus vėjas nuneša vandenyje pluduriuojantį laivelį, taip ir viena nerimstanti juslė, užvaldžiusi protą, pasiglemžia intelektą.

2.68

Todėl, o tvirtaranki, tas, kuris atitraukė jusles nuo jų objektų, turi tikrai tvirtą intelektą.

2.69

Tai, kas visoms butybėms yra naktis, susitvardžiusiajam – budravimo metas. O visų butybių budravimas yra naktis įsigilinusiam į save išminčiui.

2.70

Ramybę pasieks tik tas, kurio netrikdo troškimai, – be paliovos plustantys lyg upės į vandenyną, nuolat pasipildantį vandenimis, bet išliekantį ramų, – o ne tas, kuris stengiasi patenkinti tokius troškimus.

2.71

Kas atsisakė noro tenkinti jusles, gyvena neturėdamas troškimų, visiškai atsikratė nuosavybės jausmo ir neturi klaidingos savimonės – tik tas pasieks tikrą ramybę.

2.72

Šitoks yra dvasinio ir dieviško gyvenimo kelias. Stojęs į tą kelią žmogus nepaklysta. Jeigu žmogus yra tame kelyje net mirties valandą, jis gali pasiekti Dievo karalystę.

SKYRIUS 3

Karma-yoga

3.1

Arjuna tarė: O Janardana, o Kesava! Kodėl Tu nori įtraukti mane į šį siaubingą karą, jeigu intelektą vertini labiau už karminę veiklą?

3.2

Dviprasmiški Tavo nurodymai trikdo mano intelektą. Todėl prašau aiškiai tarti, kas man geriausia?

3.3

Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: O nesusitepęs nuodėme, Arjuna, Aš jau paaiškinau, kad yra dvi kategorijos žmonių, kurie stengiasi suvokti savąjį „aš“. Vieni linkę jį suvokti empiriniais filosofiniais samprotavimais, kiti – pasiaukojimo tarnyste.

3.4

Neįmanoma išvengti atoveikio vien susilaikant nuo veiklos, kaip neįmanoma vien atsižadant pasiekti tobulumą.

3.5

Nepriklausomai nuo musų valios, kiekvieną priverčia veikti tos savybės, kurias jis įgyja dėl materialios gamtos gunų įtakos. Todėl niekas net akimirksnį negali išbuti ko nors neveikdamas.

3.6

Tas, kuris suturi savo jusles nuo veiklos, tačiau minčių nuo juslių objektų atplėšti nepajėgia, tikrai pats save apgaudinėja ir yra vadinamas apsimetėliu.

3.7

Kita vertus, jeigu žmogus nuoširdžiai stengiasi protu suvaldyti veikiančias jusles ir be prisirišimo imasi karma-yogos [įsisąmoninęs Krsną], jo padėtis žymiai aukštesnė.

3.8

Vykdyk nurodytą pareigą, nes tai geriau negu nedirbti. Nedirbdamas net savo fizinio kuno negalėsi išlaikyti.

3.9

Veikla turi buti atliekama kaip auka Visnu, kitaip ji bus vergystės materialiame pasaulyje priežastis. Todėl, o Kunti sunau, atlik savo nurodytas pareigas siekdamas Jį patenkinti ir visada busi laisvas.

3.10

Pasaulio kurimo pradžioje visų butybių Viešpats sukurė žmones ir pusdievius su aukų atnašomis Visnu ir palaimino juos tardamas: „Bukite laimingi šia yajña [aukos atnaša], nes ji suteiks jums visus trokštamus dalykus, reikalingus laimingai gyventi bei išsivaduoti.“

3.11

Aukomis patenkinti pusdieviai atlygins tuo pačiu. Tokių santykių tarp žmonių ir pusdievių dėka įsivyraus visuotinė gerovė.

3.12

Pusdieviai, atsakingi už įvairias gyvenimo reikmes, patenkinti yajños [aukos atnašavimo] atlikimu apdovanos jus butiniausiais dalykais. Bet tas, kuris pats naudojasi šiomis dovanomis, neaukodamas jų pusdieviams, yra tikrų tikriausias vagis.

3.13

Viešpaties bhaktams atleidžiamos visos nuodėmės, nes jie valgo paaukotą maistą. O tie, kurie ruošia maistą savo juslių malonumui, iš tiesų minta tiktai nuodėme.

3.14

Visos gyvosios butybės minta javais, kuriuos išaugina lietus. Lietų sukelia aukų atnašavimas [yajña], o yajña gimsta iš nurodytų pareigų.

3.15

Reguliuojamą veiklą atlikti nurodo Vedos, o jos radosi tiesiog iš Aukščiausiojo Dievo Asmens. Todėl viską persmelkianti Transcendencija amžinai gludi aukojimo veiksme.

3.16

Mano brangus Arjuna, kas gimė žmogumi ir neatlieka Vedų nustatyto aukų atnašavimo ciklo, tas iš tiesų gyvena nuodėmingai. Vien tik jusles tenkinantis, gyvena veltui.

3.17

O tas žmogus, kuris semiasi malonumo savajame „aš“, kurio gyvenimas skirtas suvokti save, kuris tik savyje randa pasitenkinimą, savyje junta pilnatvę – tas neturi jokių pareigų.

3.18

Save suvokęs žmogus atlikdamas nurodytas pareigas nesiekia jokio tikslo, nemato reikalo ir jų neatlikti. Jam nebereikia kitos gyvosios butybės paramos.

3.19

Todėl žmogus turi veikti iš pareigos, netrokšdamas savo veiklos vaisių, nes be potraukio veikiant pasiekiamas Aukščiausiasis.

3.20

Tokie valdovai, kaip Janaka, tapo tobuli vien atlikdami nurodytas pareigas. Todėl privalai dirbti savo darbą bent jau tam, kad mokytum paprastus žmones.

3.21

Kaip pasielgia didis žmogus, taip elgiasi ir paprasti žmonės. Kokį pavyzdį jis parodo, tokiu ir seka visas pasaulis.

3.22

O Prthos sunau, visose trijose planetų sistemose nėra tokio darbo, kurį Aš privalėčiau atlikti. Man nieko netruksta, Aš nieko nenoriu, tačiau vis dėlto Aš vykdau nurodytas pareigas.

3.23

Mat, jeigu Aš kada nors nustočiau vykdyti Savo pareigas, o Partha, visi žmonės tikrai pasektų Mano pavyzdžiu.

3.24

Jeigu Aš neatlikčiau nurodytų pareigų, visi šie pasauliai pražutų. Dėl Mano kaltės gimtų nepageidaujami gyventojai, ir taip Aš sudrumsčiau visų gyvųjų butybių ramybę.

3.25

Neišmanėliai atlieka savo pareigas vildamiesi rezultatų, o išmintingasis taip elgiasi be jokio prisirišimo – jis tesiekia vesti žmones teisingu keliu.

3.26

Nenorėdamas drumsti proto neišmanėliams, prisirišusiems prie nurodytos veiklos rezultatų, išmintingasis neturi jų skatinti mesti darbą; veikiau, dirbdamas pasiaukojimo dvasia, jis turėtų įtraukti juos į plačiausią veiklą [siekdamas tolydžio ugdyti jų Krsnos sąmonę].

3.27

Klaidingos savimonės apgauta dvasinė siela mano, kad ji pati atlieka veiksmus, kuriuos iš tiesų vykdo trys materialios gamtos gunos.

3.28

Žinantis Absoliučią Tiesą, o tvirtaranki, nesidomi jokiais jusliniais džiaugsmais, nes puikiai supranta skirtumą tarp darbo, grindžiamo pasiaukojimu, ir karminės veiklos.

3.29

Materialios gamtos gunų suklaidinti tamsuoliai visa galva pasineria į materialią veiklą ir prisiriša prie jos. Bet išminčius neturi jų trikdyti, net jei tamsuolių atliekamos pareigos yra menkesnės dėl žinių stokos.

3.30

Todėl, o Arjuna, paskyręs Man visus savo darbus, visiškai Mane suvokęs, nelaukdamas jokios naudos ir nereikšdamas į nieką nuosavybės teisių, nugalėk apatiją ir kovok.

3.31

Tie, kurie atlieka savo pareigas pagal Mano nurodymus ir seka šiuo mokymu tikėdami ir be pavydo, sutrauko karminės veiklos pančius.

3.32

Tačiau tie, kurie iš pavydo niekina šiuos pamokymus ir jais neseka, prarado bet kokį išmanymą ir yra apkvailinti, o jų bandymai tobulėti sužlugę.

3.33

Net ir išmanantis žmogus elgiasi pagal savo prigimtį, kurią visos gyvosios esybės gauna iš trijų gunų. Tai ką gi laimėsi slopindamas savo prigimtį?

3.34

Yra principai, padedantys reguliuoti tiek prisirišimą, tiek priešiškumą, kylančius juslėms susilietus su jų objektais. Nederėtų patekti tokio prisirišimo ir priešiškumo valdžion, nes tai yra rimta kliutis savęs pažinimo kelyje.

3.35

Daug geriau, nors ir nevykusiai, atlikti savo pareigas, negu puikiai – svetimas. Geriau pražuti atliekant savo pareigas, negu vykdyti svetimas, nes eiti kito keliu – pavojinga.

3.36

Arjuna tarė: O Vrsni aini, kas verčia žmogų nusidėti net prieš savo valią, tartum jį veiktų kažkokia jėga?

3.37

Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: Tai – geismas, Arjuna. Jis gimsta susilietus su materialiąja aistros guna, o paskui virsta pykčiu. Jisai – nuodėmingasis, viską šiame pasaulyje ryjantis priešas.

3.38

Kaip ugnį gaubia dumai, veidrodį – dulkės, o gemalą – įsčios, taip ir gyvąją esybę gaubia įvairaus stiprumo geismas.

3.39

Taip tyrą išmintingos gyvosios esybės sąmonę aptemdo jos amžinas priešas geismas, nepasotinamas ir liepsnojantis tarsi ugnis.

3.40

Geismo buveinė – juslės, protas ir intelektas. Jų padedamas, geismas aptemdo tikrąjį gyvosios esybės išmanymą ir ją paklaidina.

3.41

Todėl, o Arjuna, geriausias iš Bharatų, nuo pat pradžių valdyk jusles ir taip pažabosi didįjį nuodėmės simbolį [geismą], tą išmanymo ir savęs pažinimo naikintoją.

3.42

Veikliosios juslės aukščiau už negyvą materiją, protas aukščiau už jusles, intelektas dar aukščiau už protą, o ji [siela] aukščiau ir už intelektą.

3.43

Suvokus save kaip transcendentišką materialioms juslėms, protui bei intelektui, o tvirtaranki Arjuna, reikia įgyti proto pastovumą brandžiu dvasiniu intelektu [Krsnos sąmone], ir šitaip, su dvasine tvirtybe, nugalėti nepasotinamą priešą – geismą.

SKYRIUS 4

Transcendentinis žinojimas

4.1

Dievo Asmuo, Viešpats Sri Krsna, tarė: Aš išdėsčiau šį amžiną yogos mokslą Saulės dievui Vivasvanui, Vivasvanas – žmonijos tėvui Manu, o Manu savo ruožtu persakė jį Iksvaku.

4.2

Šis aukščiausias mokslas buvo perduodamas mokinių seka ir taip jį patirdavo šventieji karaliai. Tačiau ilgainiui seka nutruko, todėl pirminė mokslo esmė dabar, atrodo, bus prarasta.

4.3

Šiandien Aš skelbiu tau šį senovinį mokslą apie savitarpio santykius su Aukščiausiuoju, nes tu – Mano bhaktas ir draugas, todėl pajėgsi perprasti transcendentinę šio mokslo paslaptį.

4.4

Arjuna tarė: Saulės dievas Vivasvanas gimė anksčiau už Tave. Kaip suprasti, jog Tu kitados jam išdėstei šį mokslą?

4.5

Dievo Asmuo tarė: Daugybę gyvenimų mes pragyvenome – tiek Aš, tiek tu. Aš atmenu juos visus, o tu jų atminti negali, o priešų baudėjau!

4.6

Nors Aš negimstu ir Mano transcendentinis kunas niekada neyra, nors esu visų gyvųjų esybių Viešpats, vis dėlto kiekvieną epochą Aš nužengiu Savo pirmapradžiu transcendentiniu pavidalu.

4.7

Kai tik religija kur nors ima nykti ir įsivyrauja bedievybė, Aš nužengiu Pats, o Bharatos aini.

4.8

Kad išlaisvinčiau doruosius ir sunaikinčiau piktadarius, o taip pat atkurčiau religijos principus, epocha po epochos Aš apsireiškiu Pats.

4.9

Kas suvokia transcendentinę Mano atėjimo ir žygių esmę, tas palikęs kuną daugiau negimsta materialiame pasaulyje, bet eina į amžinąją Mano buveinę, o Arjuna.

4.10

Įveikę potraukius, baimę bei pyktį, visiškai panirę į Mane ir Manyje atradę prieglobstį, daugelis praeityje gyvenusių žmonių apsivalė pažinę Mane ir užsidegė transcendentine meile Man.

4.11

Kaip žmogus man atsiduoda, taip Aš jam ir atlyginu. Kiekvienas visais atžvilgiais seka Mano keliu, o Prthos sunau.

4.12

Žmonės šiame pasaulyje trokšta pasisekimo karminėje veikloje, todėl jie ir garbina pusdievius. Žinoma, jie greitai sulaukia tokios veiklos rezultatų.

4.13

Pagal tris materialios gamtos gunas ir su jomis susijusį darbą Aš sukuriau keturis žmonių visuomenės luomus. Nors Aš esu šios sistemos kurėjas, žinok, jog budamas nekintantis, Aš nieko neveikiu.

4.14

Nėra tokios veiklos, kuri darytų Man įtaką, nesiekiu Aš ir veiklos vaisių. Suvokiantis šią tiesą apie Mane neįklimpsta į savo karminės veiklos pasekmes.

4.15

Šitaip suvokdamos transcendentinę Mano prigimtį, senovėje veikė visos išvaduotos sielos. Todėl tu irgi privalai vykdyti savo pareigą, sekdamas jų pėdomis.

4.16

Net ir išmintingasis susipainioja, bandydamas apibrėžti, kas yra veiksmas, o kas – neveikimas. Dabar Aš paaiškinsiu, kas yra veiksmas. Tai žinodamas tu išsivaduosi nuo visų nelaimių.

4.17

Veiklos vingrybes perprasti labai sunku. Todėl butina teisingai suvokti, kas yra veiksmas, koks veiksmas draudžiamas, ir kas yra neveikimas.

4.18

Kas neveikimą mato veikloje, o veiklą – neveikime, tas išminčius tarp žmonių. Jo padėtis transcendentinė, nors jis ir atlieka pačią įvairiausią veiklą.

4.19

Tasai vadinamas tobulai žinančiu, kurio pastangos nenukreiptos į juslinį pasitenkinimą. Išminčiai teigia, kad jo darbų pasekmes jau sudegino tobulo žinojimo ugnis.

4.20

Tas, kuris atsikratė bet kokio prisirišimo prie savo veiklos vaisių, visada patenkintas ir nepriklausomas, jis neatlieka karminės veiklos, nors ir yra pasinėręs į visokiausius darbus.

4.21

Toksai išmintingas žmogus veikia visiškai suvaldęs protą bei intelektą, jis atsisako nuosavybės jausmo ir dirba tik tam, kad gautų kas butiniausia pragyvenimui. Taip elgdamasis jis nepatiria atoveikio už nuodėmes.

4.22

Kas išvengia dualizmo ir pavydo, išlieka tvirtas tiek sėkmėje, tiek nelaimėje, ir pasitenkina tuo, kas savaime gaunama – tas niekuomet nesusipainioja, nors ir atlieka įvairius veiksmus.

4.23

Veikla žmogaus, kuris yra neprisirišęs prie materialios gamtos gunų ir pasiekė visišką transcendentinį žinojimą, įsilieja į transcendenciją.

4.24

Visiškai paniręs į Krsnos sąmonę žmogus butinai eis į dvasinę karalystę, nes jis visiškai atsideda dvasinei veiklai, kurioje ir aukojimas yra absoliutus, ir tai, kas aukojama, yra tokios pat dvasinės prigimties.

4.25

Vieni yogai nepriekaištingai garbina pusdievius, aukodami jiems įvairias aukas, o kiti atnašauja aukas Aukščiausiojo Brahmano ugnyje.

4.26

Kai kas [tyri brahmacariai] aukoja klausymosi procesą bei jusles proto suvaldymo ugnyje, o kiti [gyvenantys reglamentuotą šeimyninį gyvenimą] juslių ugnyje atnašauja juslių objektus.

4.27

Dar vieni, kurie nori suvokti save valdydami protą ir jusles, visų juslių veiklą ir gyvybės orą atnašauja kaip auką valdomo proto ugnyje.

4.28

Davę griežtus įžadus, vieni prašviesėja aukodami savo turtus, kiti – atlikdami rusčias askezes, aštuonialypės mistinės yogos praktika arba Vedų studijomis, kuriomis siekiama transcendentinio pažinimo.

4.29

O dar kiti yra linkę siekti transo kvėpavimo sulaikymu. Iškvėpiamą orą aukodami įkvėpiamam, o įkvėpiamą – iškvėpiamam, jie sustabdo kvėpavimą ir šitaip galų gale pasiekia transą. Kai kurie riboja maistą ir kaip auką atnašauja iškvėpiamą orą jam pačiam.

4.30

Visi šie aukotojai, suvokiantys aukos prasmę, apsivalo nuo atoveikio už nuodėmes ir, paragavę aukos vaisių nektaro, pakyla į aukščiausią amžiną aplinką.

4.31

O geriausias iš Kuru, neįmanoma šioje planetoje ir šiame gyvenime patirti laimės, jei neatnašaujamos aukos, o ką ir kalbėti apie kitą gyvenimą.

4.32

Visoms išvardintoms aukoms pritaria Vedos, ir kiekvieną jų sukuria tam tikra veikla. Tai suprasdamas, tu išsivaduosi.

4.33

O priešų baudėjau, atnašauti auką su išmanymu geriau, nei tiesiog aukoti materialią nuosavybę. Juk galų gale, o Prthos sunau, visas veiksmo aukas vainikuoja transcendentinis žinojimas.

4.34

Pasistenk sužinoti tiesą iš dvasinio mokytojo. Nuolankiai jo teiraukis ir jam tarnauk. Save suvokusios sielos gali suteikti tau žinių, nes jos regi tiesą.

4.35

Gavęs tikrųjų žinių iš save pažinusios sielos, tu jau niekad nepulsi į iliuziją, nes šis žinojimas leis tau pamatyti, kad visos gyvosios butybės – ne kas kita, kaip Aukščiausiojo dalis, kitaip sakant, jos priklauso Man.

4.36

Net jeigu tu ir esi pats didžiausias iš visų nusidėjėlių – įlipęs į transcendentinio pažinimo laivą perplauksi negandų vandenyną.

4.37

Kaip ugnies liežuviai malkas paverčia pelenais, taip, o Arjuna, žinojimo ugnis pelenais paverčia visus materialios veiklos atoveikius.

4.38

Nieko nėra šiame pasaulyje, kas butų kilniau ir tyriau už transcendentinį žinojimą. Transcendentinis žinojimas – tai brandus viso misticizmo vaisius. O pasiekusiam pasiaukojimo tarnystės tobulumą šis žinojimas ilgainiui atsiskleis vidujai.

4.39

Tikintysis, kuris yra visiškai pasišventęs transcendentiniam pažinimui ir suvaldo savo jusles, yra vertas įgyti tokį žinojimą ir, jį pasiekęs, netrukus patiria aukščiausią dvasinę ramybę.

4.40

Tačiau tamsus ir netikintys žmonės, abejojantys apreikštais šventraščiais, neįgauna Dievo sąmonės – jie patiria nuopuolį. Abejojanti siela neatras laimės nei šiame, nei kitame pasaulyje.

4.41

Tas, kuris atlieka pasiaukojimo tarnystę, atsisakydamas savo veiklos vaisių, ir kurio abejones sunaikino transcendentinis žinojimas – iš tiesų suvokia savąjį „aš“. Veiklos pasekmės Jo nebepančioja, o turtų užkariautojau.

4.42

Todėl žinojimo ginklu nukauki abejones, kurias neišmanymas pagimdė tavo širdyje. Apsiginklavęs yoga, o Bharata, pakilki ir kovoki.

SKYRIUS 5

Karma-yoga – veikla įsisąmoninus Krsną

5.1

Arjuna tarė: O Krsna, pirma Tu liepi man atsižadėti veiklos, o vėliau patari pasiaukojus veikti. Buki maloningas ir dabar aiškiai man pasakyk, kuris šių dviejų kelių geresnis?

5.2

Dievo Asmuo atsakė: Ir veiklos atsižadėjimas, ir veikla su pasiaukojimu padeda išsivaduoti. Vis dėlto geriau dirbti pasiaukojant Viešpačiui, negu atsižadėti darbo.

5.3

Kas nei trokšta savo veiklos vaisių, nei jais bjaurisi, tas visada atsižadėjęs. Toks žmogus, išvengęs visų priešybių, lengvai sutrauko materijos pančius ir visiškai išsivaduoja, o tvirtaranki Arjuna.

5.4

Tik neišmanėliai kalba, kad pasiaukojimo tarnystė [karma-yoga] skiriasi nuo analitinio materialaus pasaulio tyrinėjimo [sankhyos]. Tikrai išmintingi sako, kad tas, kuris ryžtingai stoja į vieną iš tų kelių, pasiekia abiejų rezultatus.

5.5

Kas žino, kad analitinio tyrinėjimo priemonėmis pasiektą padėtį galima laimėti ir pasiaukojimo tarnyste, ir todėl supranta, kad analitinis tyrinėjimas ir pasiaukojimo tarnystė yra to paties lygio, tas mato dalykus tokius, kokie jie yra.

5.6

Jei žmogus su pasiaukojimu netarnauja Viešpačiui, jis netaps laimingas vien atsižadėdamas veiklos. Tuo tarpu išmintingasis, atsidėjęs pasiaukojimo tarnystei, netrukus pasiekia Aukščiausiąjį.

5.7

Kas dirba su pasiaukojimu, kieno sąmonė tyra ir kas valdo protą bei jusles, tas brangus visiems, ir visi jam brangus. Nors jis nuolatos veikia, toks žmogus niekados nesusipančioja.

5.8–9

Dieviškos sąmonės žmogus, nors jis mato, girdi, liečia, uodžia, valgo, juda, miega ir kvėpuoja, visada vidujai supranta, kad iš tiesų ničnieko neveikia, nes kalbėdamas, tuštindamasis ar pasisotindamas, atsimerkdamas ar užsimerkdamas, jis žino, kad tai tik materialios juslės sąveikauja su savo objektais, o pats jis yra nuošalyje.

5.10

Kas be prisirišimo atlieka savo pareigą, rezultatus paskirdamas Aukščiausiajam Viešpačiui, tas nesusitepa nuodėme. Jis kaip lotoso lapas, kurio nepermerkia vanduo.

5.11

Yogai, atmetę prisirišimus, veikia kunu, protu, intelektu ir net juslėmis vien tam, kad apsivalytų.

5.12

Ištikima ir pasiaukojusi siela pasiekia nesudrumsčiamą ramybę, nes aukoja Man visus savo veiklos vaisius. Tuo tarpu žmogus, nesusijungęs su Dievu ir godžiai siekiantis savo darbo vaisių, susipainioja.

5.13

Kai įkunyta gyvoji butybė suvaldo savąją prigimtį ir mintimis atsižada veiklos, ji laiminga gyvena devynerių vartų mieste [materialiame kune] ir nei pati veikia, nei priverčia veikti kitus.

5.14

Įkunyta dvasia – miesto, kuris vadinasi kunas, valdovė – nei pati veikia, nei skatina veikti žmones, nei sukuria veiklos vaisius. Visą tai atlieka materialios gamtos gunos.

5.15

Aukščiausiasis Viešpats neatsako nei už nuodėmingus, nei už doringus gyvųjų butybių poelgius. Vis dėlto kune įkalintas butybes klaidina neišmanymas, kuris užgožia jų tikrąjį žinojimą.

5.16

Tačiau kai žmogų nutvieskia žinojimas, išsklaidantis neišmanymą, jam viskas atsiveria – taip dieną viską apšviečia saulė.

5.17

Kai savo intelektą, protą ir tikėjimą žmogus sutelkia į Aukščiausiąjį ir Jame atranda prieglobstį, visiško žinojimo dėka išnyksta visi jo nuogąstavimai ir jis tiesiausiu keliu eina išsivaduoti.

5.18

Nuolankus išminčiai tikro žinojimo dėka vienodai žvelgia į mokytą romų brahmaną, į karvę, dramblį, šunį bei šunėdą [neliečiamąjį].

5.19

Tie, kurių protas įgavo vienodumą ir pusiausvyrą, jau įveikė gimimą ir mirtį. Jie, kaip ir Brahmanas, neturi trukumų, todėl jau yra Jame.

5.20

Kas nedžiugauja, kai atsitinka kas nors malonaus, ir nesielvartauja patyręs nemalonumus, kieno intelektas nukreiptas į savąjį „aš“, kas neklysta ir pažino mokslą apie Dievą – tas jau pasiekė transcendenciją.

5.21

Išvaduoto žmogaus nevilioja materialus jusliniai malonumai. Jis visada yra apimtas transo, semdamasis džiaugsmo vidujai. Taip save pažinusi asmenybė patiria beribę laimę, nes ji susitelkusi į Aukščiausiąjį.

5.22

Išmintingas žmogus apeina kančių židinius, kurie atsiveria susilietus su materialiom juslėm. O Kunti sunau, šie malonumai turi ir pradžią, ir pabaigą, todėl išminčius juose neieško džiaugsmo.

5.23

Jeigu dar budamas šiame kune žmogus sugeba iškęsti materialių juslių poreikius ir pažaboti savo troškimų bei pykčio jėgą, jis gyvena teisingai ir jau šiame pasaulyje yra laimingas.

5.24

Kas laimingas vidujai, kas veiklus ir semiasi džiaugsmo savyje ir kas žvelgia savo vidun, tas išties tobulas mistikas. Jis išsivaduoja patirdamas Aukščiausiajį ir galiausiai Jį pasiekia.

5.25

Tie, kurie pakilo virš priešybių, kurias gimdo dvejonės, kurių protas atgręžtas vidun, kurie visada triusia visų gyvųjų butybių labui ir yra be nuodėmės, išsivaduoja patirdami Aukščiausiąjį.

5.26

Kas neturi pykčio ir įveikė visus materialius troškimus, kas suvokė ir sudrausmino save, kas nuolat siekia tobulumo, tas netrukus išsivaduos, patirdamas Aukščiausiąjį.

5.27–28

Išsivaduoti siekiąs transcendentalistas atsiriboja nuo išorinių juslių objektų, žvilgsnį sukaupia tarp antakių, šnervėse sulaiko įkvėpimą ir iškvėpimą. Taip valdydamas protą, jusles ir intelektą, jis atsikrato troškimų, baimės ir pykčio. Kas visada yra tokio buvio, tas neabejotinai išsivadavęs.

5.29

Kas visiškai įsisąmonino Mane, žinodamas, kad Man skirti visų aukų ir askezių rezultatai, kad Aš esu visų planetų bei pusdievių Aukščiausiasis Viešpats ir visų gyvųjų esybių draugas, linkintis joms gera, to nebekankina materialios negandos.

SKYRIUS 6

Dhyāna-yoga

6.1

Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: Ne tas yra atsižadėjęs ir ne tas tikrasis mistikas, kuris neužkuria aukuro ir neatlieka pareigos, o tas, kuris nelaukdamas savo darbo vaisių, atlieka darbą, kurį atlikti privalo.

6.2

Žinok, o Pandu sunau, kad tai, kas vadinama atsižadėjimu, ir yra yoga, arba jungtis su Aukščiausiuoju, nes žmogus, neatsižadėjęs troškimo tenkinti jusles, netaps yogu.

6.3

Pasakyta, kad pradedančiam aštuonialypės yogos praktiką darbas yra priemonė, o priemonė pasiekusiam yogos aukštumų – atsisakyti bet kokios materialios veiklos.

6.4

Pasakyta, kad žmogus yra pasiekęs yogos aukštumų, kai jis, atsižadėjęs visų materialių troškimų, nieko nebedaro juslėms tenkinti ir nebeatlieka karminės veiklos.

6.5

Protas turi padėti žmogui išsigelbėti, o ne pražudyti save. Protas – sąlygotos sielos draugas ir priešas.

6.6

Tam, kuris nugalėjo protą, jis yra geriausias draugas, o kas nesugebėjo to padaryti, tam protas – didžiausias priešas.

6.7

Kas nugalėjo protą, tas pasiekė Supersielą, nes jis jau surado ramybę. Laimė ar kančia, karštis ar šaltis, garbė ar negarbė jam vis tiek.

6.8

Pasakyta, kad tas laikomas tikrai save suvokusiu ir vadinamas yogu [arba mistiku], kuris įgytų ir įsisavintų žinių dėka yra visiškai patenkintas savo padėtimi. Toks žmogus jau pasiekė transcendenciją ir suvaldė save. Žvyras, akmenys ar auksas – jam viena ir tas pat.

6.9

Dar didesnę pažangą yra padaręs tas, kuris lygiai vertina jam nuoširdžiai gero linkinčius, mylinčius geradarius, taip pat žmones išliekančius neutraliais, tarpininkaujančius priešiškoms pusėms, pavyduolius, draugus ir priešus, doringuosius bei nusidėjėlius.

6.10

Transcendentalistas savo kuno, proto ir savojo „aš“ veiklą visada turi sieti su Aukščiausiuoju. Jis turi gyventi vienas nuošalioje vietoje ir visada atidžiai valdyti savo protą. Jis turi atsikratyti troškimų bei nuosavybės jausmo.

6.11–12

Norint praktikuoti yogą reikia išeiti į nuošalią vietą, pasitiesti ant žemės kusos žolės, užkloti ją elnio kailiu ir minkštu audeklu. Vieta sėdėti turi buti ne per aukšta, ne per žema ir butinai šventoje vietoje. Patogiai ant jos įsitaisęs yogas turi praktikuoti yogą, kad suvaldęs protą, jusles bei veiklą ir sutelkęs mintis į vieną tašką, apvalytų širdį.

6.13–14

Jo kunas, kaklas ir galva turi eiti vertikalia linija, o žvilgsnis visada turi buti nukreiptas į nosies galiuką. Šitaip su nesujaudinamu ir pažabotu protu, atsikratęs baimės ir visiškai atsisakęs lytinio gyvenimo, jis turi medituoti Mane savo širdyje ir padaryti Mane galutiniu gyvenimo tikslu.

6.15

Taip nuolatos kontroliuodamas kuną, protą ir veiklą, transcendentalistas mistikas – jo protas jau suvaldytas – nutraukia materialią egzistenciją ir pasiekia Dievo karalystę [Krsnos buveinę].

6.16

Kas valgo per daug ar per mažai, kas miega per ilgai ar nepakankamai, tas negali tapti yogu, o Arjuna.

6.17

Kas saikingai maitinasi, miega, ilsisi ir dirba, tas praktikuodamas yogos sistemą gali numaldyti visas materialias kančias.

6.18

Kai yogos praktika sudrausminęs proto veiklą yogas tampa transcendentalus – be jokių materialių troškimų – jis, sakoma, pasiekia yogos pastovumą.

6.19

Kaip žibinto liepsna nevirpa užuovėjoje, taip ir protą suvaldęs transcendentalistas nuolat medituoja į transcendentinį „Aš“.

6.20–23

Tobulumo pakopoje, kuri vadinama transu, arba samadhi, žmogaus protas yogos praktikos dėka visiškai atsiriboja nuo materialios proto veiklos. Toks tobulumas apibudinamas kaip sugebėjimas grynu protu suvokti savąjį „aš“ ir vidujai išgyventi malonumą bei džiaugsmą. Kas pasiekia šį džiaugsmingą buvį, kai transcendentiniais jutimais patiriama beribė transcendentinė laimė, tas niekad nenukrypsta nuo tiesos ir mano, kad nėra aukštesnio laimėjimo. Pasiekusiojo tokią padėtį nesukrečia net ir pačios didžiausios negandos. Iš tiesų tai ir yra tikroji laisvė nuo visų kančių, kylančių dėl sąlyčio su materija.

6.24

Reikia ryžtingai, su tikėjimu atsidėti yogos praktikai ir neiškrypti iš pasirinkto kelio. Butina atmesti visus be išimties materialius troškimus gimusius iš noro tenkintis ir protu visapusiškai valdyti jusles.

6.25

Palengva, žingsnis po žingsnio, reikia eiti į transą, pasitelkus tam intelektą, paremtą tvirtu įsitikinimu. Taip protas turi buti sutelktas vien į savąjį „aš“ ir nenukrypti į nieką daugiau.

6.26

Kad ir kur nuklystų iš prigimties permainingas, nepastovus protas, butina jį grąžinti savojo „aš“ valdžion.

6.27

Yogas, kurio protas sutelktas į Mane, iš tiesų pasiekia aukščiausią transcendentinę laimę. Jis yra aukščiau aistros gunos, suvokia savo kokybinį tapatumą su Aukščiausiuoju ir todėl yra atleidžiamas nuo atoveikio už visus praeities darbus.

6.28

Save suvaldęs yogas, nuolat praktikuodamas yogą, nusiplauna materijos nešvarybes ir su transcendentine meile tarnaudamas Viešpačiui pasiekia aukščiausią visiškos laimės buseną.

6.29

Tikras yogas regi Mane visose butybėse ir visas butybes regi Manyje. Iš tiesų save suvokęs žmogus mato Mane, vieną ir tą patį Aukščiausiąjį Viešpatį, visur.

6.30

Kas regi Mane visur ir viską regi Manyje, tas niekada nepraras Manęs ir Aš taip pat niekada neprarasiu jo.

6.31

Toks yogas, kuris garbina Supersielą ir Jai tarnauja, žinodamas, kad Aš ir Supersiela esame viena, visada ir bet kokiomis aplinkybėmis yra Manyje.

6.32

Tas yra tobulas yogas, kas visas butybes lygindamas su savuoju „aš“ mato, kad iš tiesų jos lygios tiek savo laimėje, tiek kančioje, o Arjuna.

6.33

Arjuna tarė: O Madhusudana, yogos sistema, kurią Tu glaustai išdėstei, atrodo neparanki. Ji ne mano jėgoms, nes permainingas ir neramus mano protas.

6.34

Mat protas toks neramus, audringas, užsispyręs ir valdingas, o Krsna, kad, atrodo, jį sutramdyti sunkiau negu suvaldyti vėją.

6.35

Viešpats Sri Krsna tarė: O tvirtaranki Kunti sunau, pažaboti nerimstantį protą, be abejonės, labai sunku, ir vis dėlto tai įmanoma atitinkamos praktikos ir atsižadėjimo dėka.

6.36

Savęs pažinimas sunkus darbas tam, kurio protas nepažabotas, tačiau suvaldžiusiam protą ir siekiančiam tikslo tinkamomis priemonėmis, sėkmė užtikrinta. Tokia Mano nuomonė.

6.37

Arjuna tarė: O Krsna, kas laukia nevykėlio transcendentalisto, kuris su tikėjimu stoja į savęs pažinimo kelią, bet vėliau dėl žemiškos mąstysenos iš jo pasitraukia ir nepasiekia misticizmo aukštumų?

6.38

O tvirtaranki Krsna, ar žmogus, išklydęs iš transcendencijos kelio, nepatirs nesėkmės ir dvasiškai, ir materialiai, ar neišnyks jis lyg vėjo draskomas debesis, nei šen, nei ten nerasdamas sau vietos?

6.39

Štai mano dvejonė, o Krsna, prašau Tavęs ją visiškai išsklaidyti. Nes niekas, išskyrus Tave, negali to padaryti.

6.40

Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: Prthos sunau, transcendentalistas, atliekantis gera lemiančią veiklą, nepražus nei šiame, nei dvasiniame pasaulyje. Kas kuria gėrį, Mano drauge, to niekada neįveikia blogis.

6.41

Po daugybės laimingo gyvenimo metų doringų gyvųjų esybių planetose, nevykėlis yogas gimsta teisuolių arba turtingoje aristokratų šeimoje.

6.42

Arba [jei po ilgai trukusios yogos praktikos ištinka nesėkmė] jis gimsta retos išminties transcendentalistų šeimoje. Bet, žinoma, mažai kam šiame pasaulyje tenka toks gimimas.

6.43

Gimus tokioje šeimoje, atgyja jo praeito gyvenimo dieviška sąmonė, ir jis vėl stengiasi žengti į priekį iki visiškos sėkmės, o Kuru sunau.

6.44

Iš ankstesnio gyvenimo paveldėtos dieviškos sąmonės dėka jis savaime susižavi yogos principais, net jų neieškodamas. Toks žinių trokštantis transcendentalistas visuomet yra aukščiau šventraščių ritualinių taisyklių.

6.45

Kai yogas nuoširdžiai stengiasi toliau tobulėti, po daugybės yogos praktikai skirtų gyvenimų, nusiplovęs visas nešvarybes, jis galiausiai pasiekia tobulumą ir aukščiausią tikslą.

6.46

Yogas pranašesnis už asketą, empiriką ir už tą, kuris dirba dėl rezultatų, todėl, o Arjuna, bet kokiomis aplinkybėmis buk yogas.

6.47

Iš visų yogų tas, kuris su didžiu tikėjimu visad gyvena Manyje, galvoja apie Mane ir tarnauja Man su transcendentine meile, yra artimiausiai susijęs su Manimi yogos ryšiais ir visų aukščiausias. Tokia Mano nuomonė.

SKYRIUS 7

Absoliuto pažinimas

7.1

Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: Dabar išgirski, o Prthos sunau, kaip praktikuodamas yogą visiškai įsisąmoninęs Mane ir nukreipęs į Mane mintis gali atsikratyti abejonių ir pažinti Mane visą.

7.2

Dabar aš iki galo paskelbsiu tau ir patyrimu prieinamą, ir dievišką žinojimą. Jį gavus daugiau nebus ką pažinti.

7.3

Iš daugelio tukstančių žmonių galbut vienas veržiasi į tobulumą, o iš tobulumą pasiekusiųjų vargu ar kuris iš tiesų Mane pažino.

7.4

Žemė, vanduo, ugnis, oras, eteris, protas, intelektas ir klaidinga savimonė – visi šie aštuoni pradmenys sudaro Mano atsietas materialias energijas.

7.5

Be žemesniosios energijos, o tvirtaranki Arjuna, egzistuoja ir kita – aukštesnioji Mano energija, apimanti gyvąsias esybes, kurios naudojasi materialios žemesniosios gamtos ištekliais.

7.6

Tos dvi energijos – visų sukurtų butybių šaltinis. Aš pradžia ir pabaiga viso to, kas materialu ir kas dvasiška šiame pasaulyje. Buk dėl to tikras.

7.7

O turtų užkariautojau, nėra tiesos, aukštesnės už Mane. Viską laikau Aš, kaip suvertus perlus laiko siulas.

7.8

O Kunti sunau, Aš – vandens skonis, saulės ir mėnulio šviesa, Vedų mantrų skiemuo „om“. Aš – garsas eteryje, Aš – žmogaus gebėjimai.

7.9

Aš – pirminis žemės kvapas. Aš – ugnies kaitra. Aš – visų gyvųjų gyvybė ir visų asketų askezė.

7.10

Žinok, o Prthos sunau, kad Aš – pirminė gyvasties sėkla, išmintingųjų išmintis ir galiunų šaunumas.

7.11

Aš – jėga stipriųjų, kurių nejaudina nei aistros, nei troškimai. Aš – lytinis gyvenimas, neprieštaraujantis religiniams principams, o Bharatų valdove [Arjuna].

7.12

Žinok, visus buties buvius – ar tai butų dorybė, aistra, ar neišmanymas – apreiškė Mano energijos. Viena vertus, Aš esu viskas, tačiau Aš – nepriklausomas. Manęs nevaldo materialios gamtos gunos, priešingai – jos gludi Manyje.

7.13

Pasaulis, suklaidintas trijų gunų [dorybės, aistros ir neišmanymo], nepažįsta Manęs – To, kuris yra neišsenkantis ir aukščiau gunų.

7.14

Sunku nugalėti šią dievišką Mano energiją, kurią sudaro trys materialios gamtos gunos, bet lengvai ją įveikia tie, kurie atsidavė Man.

7.15

Tiktai nenaudėliai – didžiausi kvailiai, žemiausi žmonės, tie, kurių išmanymą pasiglemžė iliuzija, ir tie, kurie pasidavė ateistiškai demonų prigimčiai – Man neatsiduoda.

7.16

O geriausias iš Bharatų, su pasiaukojimu Man ima tarnauti keturių rušių dorieji žmonės: kenčiantys, geidžiantys turtų, smalsieji ir siekiantys pažinti Absoliutą.

7.17

Iš jų geriausias tas, kuris turi visišką žinojimą ir nuolatos tarnauja Man su tyru pasiaukojimu. Aš esu Jam labai brangus, o jis – brangus Man.

7.18

Visi tie bhaktai, be abejonės, yra taurios sielos, bet tą, kuris pažino Mane, branginu kaip Patį Save. Transcendentiškai tarnaudamas Man, jis tikrai pasieks Mane – patį aukščiausią ir tobuliausią tikslą.

7.19

Po daugybės gimimų ir mirčių tas, kuris iš tikrųjų žino, atsiduoda Man, nes suvokia, kad Aš – visų priežasčių priežastis ir visa, kas egzistuoja. Bet tokia didi siela labai reta.

7.20

Tie, kurių intelektą pasiglemžė materialus troškimai, atsiduoda pusdieviams ir laikosi garbinimo taisyklių, atitinkančių jų pačių prigimtį.

7.21

Aš esu kiekvieno širdy Supersielos pavidalu. Kai tik kam kyla noras garbinti kokį pusdievį, Aš įkvepiu tvirtą tikėjimą, kad jis galėtų pasišvęsti pasirinktai dievybei.

7.22

Apdovanotas tokiu tikėjimu, jis stengiasi garbinti tam tikrą pusdievį ir jo norai išsipildo. Nors iš tikrųjų tas malones suteikiu tiktai Aš.

7.23

Menkos nuovokos žmonės garbina pusdievius, o to garbinimo vaisiai – riboti bei laikini. Pusdievių garbintojai eina į pusdievių planetas, bet Mano bhaktai galiausiai pasiekia aukščiausiąją Mano planetą.

7.24

Nedidelio proto, gerai Manęs nepažinę žmonės mano, kad Aš, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Krsna, anksčiau buvau beasmenis, o dabar įgavau šį asmenišką pavidalą. Menkas išmanymas neleidžia jiems pažinti transcendentinės, amžinos ir aukščiausios Mano prigimties.

7.25

Aš niekada neapsireiškiu kvailiams ir neišmanėliams. Nuo jų Mane slepia Mano vidinė galia, todėl jie nežino, kad Aš esu negimstantis ir neišsenkantis.

7.26

O Arjuna, Aš – Aukščiausiasis Dievo Asmuo ir žinau viską, kas buvo praeityje, kas vyksta dabar ir kas bus ateityje. Aš pažįstu visas gyvąsias esybes, bet Manęs nepažįsta niekas.

7.27

O Bharatos aini, o priešų nugalėtojau, visos gyvosios esybės gimsta apimtos iliuzijos, suklaidintos priešybių, kylančių iš troškimo ir neapykantos.

7.28

Žmonės, kurie atliko dorus darbus praeituose gyvenimuose ir šį gyvenimą gyvena dorai, tie, kurie su šaknimis išrovė nuodėmes, nepasiduoda priešybių iliuzijai ir ryžtingai atsideda tarnauti Man.

7.29

Išmintingieji, kurie stengiasi išsivaduoti nuo senatvės ir mirties, prieglobstį randa Manyje, su pasiaukojimu Man tarnaudami. Iš teisybės, jie – Brahmanas, nes viską išmano apie transcendentinę veiklą.

7.30

Kas visiškai įsisąmonino Mane ir žino, jog Aš, Aukščiausiasis Viešpats, esu materialios kurinijos, pusdievių ir visų aukojimo budų esminis pradas, tas gali pažinti Mane – Aukščiausiąjį Dievo Asmenį – net ir mirties valandą.

SKYRIUS 8

Aukščiausiojo pasiekimas

8.1

Arjuna paklausė: O mano Viešpatie, o Aukščiausiasis Asmuo, kas yra Brahmanas? Kas yra savasis „aš“? Kas yra karminė veikla? Kas yra materiali kurinija ir kas pusdieviai? Prašau man tai paaiškinti.

8.2

Kas yra aukos Viešpats ir kaip Jis gyvena kune, o Madhusudana? Kaip su pasiaukojimu tarnaujantys gali pažinti Tave mirties valandą?

8.3

Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: Nesunaikinama transcendentinė gyvoji esybė vadinama Brahmanu, o amžinoji jos prigimtis – adhyatma, savuoju „aš“. Veiksmas, kuriuo gyvoji esybė lemia savo busimus materialius kunus, vadinamas karma, arba karmine veikla.

8.4

O geriausias iš įkunytų butybių, materiali gamta, kuri nuolat kinta, vadinama adhibhuta [materiali kurinija]. Viešpaties visatos pavidalas, apimantis visus pusdievius, tarp jų Saulės ir Mėnulio, vadinamas adhidaiva. O Mane, Aukščiausiąjį Viešpatį, esantį kiekvienos įkunytos butybės širdyje kaip Supersielą, vadina adhiyajña [aukos Viešpačiu].

8.5

Kas savo gyvenimo pabaigoje palieka kuną atmindamas vien tik Mane, tas išsyk pereina į Mano gamtą. Tuo galima neabejoti.

8.6

Kokią buseną atsimins paliekantis kuną žmogus, o Kunti sunau, į tokią butinai ir pateks.

8.7

Todėl, Arjuna, visada galvok apie Mane, kaip Krsną, ir tuo pačiu metu kovok – vykdyk tau nurodytą pareigą. Paskyręs Man savo veiklą ir į Mane sutelkęs protą bei intelektą, tu be abejonės pasieksi Mane.

8.8

Kas medituoja Mane, kaip Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, nuolatos sutelkęs protą prisimena Mane ir neišklysta iš šito kelio, tasai, o Partha, tikrai Mane pasieks.

8.9

Apie Aukščiausiąjį Viešpatį reikia mąstyti kaip apie visa žinantį, seniausią, valdovą, mažesnį už mažiausiąjį, visa ko palaikytoją, esantį aukščiau materialių sampratų, nesuvokiamą ir tą, kuris visada yra asmuo. Jis šviesus tarsi saulė ir budamas transcendentalus yra anapus materialios gamtos.

8.10

Kas mirties metu sutelkia tarp antakių gyvybės orą ir yogos išgalėmis, nesiblaškančiu protu, visiškai pasiaukojęs prisimena Aukščiausiąjį Viešpatį, tas tikrai ateis pas Aukščiausiąjį Dievo Asmenį.

8.11

Didieji išminčiai, išmanantys Vedas, tariantys omkarą ir atsisakę materialių potraukių, įžengia į Brahmaną. Siekiantys šio tobulumo laikosi celibato. O dabar Aš glaustai tau paaiškinsiu procesą, kuris padeda išsivaduoti.

8.12

Yogos busena – tai atsiribojimas nuo juslinės veiklos. Užvėrus visus juslių vartus ir sutelkus protą širdyje, o gyvybės orą – viršugalvyje, panyrama į yogą.

8.13

Jeigu žmogus praktikuoja šią yogą ir taria šventą skiemenį om – tobuliausią raidžių junginį, o atsiskirdamas nuo kuno galvoja apie Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, jis tikrai pasieks dvasines planetas.

8.14

Lengva Mane laimėti tam, kuris visada atmena Mane ir negalvoja apie nieką kitą, nes jis, o Prthos sunau, be paliovos su pasiaukojimu Man tarnauja.

8.15

Pas Mane atėjusios didžiosios sielos, pasiaukoję Man yogai, niekada nebegrįžta į šį laikiną, kančių perpildytą pasaulį, nes jie pasiekė aukščiausią tobulumą.

8.16

Visos materialaus pasaulio planetos – nuo aukščiausios iki pat žemiausios – tai kančių kraštas, kur kartojasi gimimas ir mirtis. Tačiau atėję į Mano buveinę, o Kunti sunau, niekada daugiau nebegimsta.

8.17

Žmonių skaičiavimais, viena Brahmos diena trunka tukstantį amžių. Tiek pat tęsiasi ir jo naktis.

8.18

Auštant Brahmos dienai, visos gyvosios esybės iš neišreikšto buvio pereina į išreikštąjį, o kai sutemsta naktis, jos vėl nugrimzta į neišreikštą buvį.

8.19

Kaskart iš naujo auštant Brahmos dienai atsiranda visos gyvosios esybės, o nusileidus Brahmos nakčiai, jos, bejėgės, sunaikinamos.

8.20

Bet yra ir kita neišreikšta gamta, ji amžina ir transcendentali šios išreikštos ir neišreikštos materijos atžvilgiu. Ji aukščiausia ir niekad nesunaikinama. Kai viskas šiame pasaulyje sunaikinama, toji dalis išlieka kaip buvus.

8.21

Tai, ką vedantistai apibudina kaip neišreikštą ir nenykstantį, kas vadinama aukščiausiuoju tikslu, kurį pasiekus niekada negrįžtama atgalios, yra Mano aukščiausioji buveinė.

8.22

Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, už kurį nieko nėra aukštesnio, galima pasiekti tik per besąlygišką pasiaukojimą. Nors Jis ir neapleidžia Savo buveinės, Jis persmelkia viską ir viskas gludi Jame.

8.23

O geriausias iš Bharatų, dabar Aš tau paaiškinsiu apie skirtingus laikotarpius, kurių metu iš šito pasaulio išėjęs yogas grįžta atgal arba nebegrįžta.

8.24

Pažinusieji Aukščiausiąjį Brahmaną pasiekia Jį išeidami iš pasaulio viešpataujant ugnies dievui, šviesoje, palankiu dienos metu, kai mėnulis pilnėja, arba per tuos šešetą mėnesių, kai saulė krypsta į šiaurę.

8.25

Mistikas, išeinantis iš pasaulio migloje, naktį, kai mėnulis dyla, ar per tuos šešis mėnesius, kai saulė krypsta į pietus, pasiekia Mėnulio planetą, tačiau ir vėl grįžta atgal.

8.26

Vedų nuomone iš šio pasaulio išeinama dviem keliais – šviesoje arba tamsoje. Kas iškeliauja šviesoje, tas negrįžta, o išėjęs tamsoje – grįžta.

8.27

Nors bhaktai ir žino šiuos du kelius, o Arjuna, jie nesiblaško. Todėl visada tebuna tvirtas tavo pasiaukojimas.

8.28

Kas stoja į pasiaukojimo tarnystės kelią, nepraranda rezultatų, kurie gaunami studijuojant Vedas, atnašaujant aukas, atliekant askezes, teikiant labdarą ar užsiimant filosofine bei karmine veikla. Vien tiktai su pasiaukojimu tarnaudamas, jis pasiekia viską, ką teikia šie keliai ir galiausiai eina į aukščiausią amžinąją buveinę.

SKYRIUS 9

Slaptingiausias žinojimas

9.1

Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: Mano brangus Arjuna, tu niekados man nepavydi, todėl Aš perteiksiu tau slaptingiausią žinojimą ir patyrimą, kurie padės tau išsivaduoti iš materialios buties negandų.

9.2

Šis žinojimas – mokslų valdovas, paslapčių paslaptis. Jis – tyriausias, o kadangi per patyrimą leidžia tiesiogiai suvokti savąjį „aš“, jis yra religijos tobulybė. Jis amžinas ir praktikuojamas džiaugsmingai.

9.3

Netikintys pasiaukojimo tarnyste negali ateiti pas Mane, o priešų nugalėtojau. Todėl jie sugrįžta į gimimo ir mirties ratą materialiame pasaulyje.

9.4

Neišreikštuoju pavidalu Aš persmelkiu ištisą visatą. Visos butybės yra Manyje, bet Aš nesu jose.

9.5

Vis dėlto visa, kas sukurta, gludi ne Manyje. Regėk Mano mistinę galybę! Nors Aš palaikau visas gyvąsias esybes ir esu visur, nesu materialaus kosmoso dalis, nes Manasis „Aš“ ir yra kurinijos versmė.

9.6

Supraski, lygiai kaip galingas visur siaučiantis vėjas visad lieka danguje, taip ir visos sukurtos butybės gludi Manyje.

9.7

O Kunti sunau, epochos pabaigoje visos materialios apraiškos įeina į Mano gamtą, o kitos epochos pradžioje Aš vėl jas kuriu Savo galia.

9.8

Aš lemiu kosmoso tvarką. Mano valia kaskart savaimingai kyla pasauliai, ir atėjus laikui Mano valia jie vėl sunaikinami.

9.9

O Dhanañjaya, visi šie darbai Manęs nesupančioja. Budamas nuošalyje nuo šios materialios veiklos, Aš jos atžvilgiu išlieku neutralus.

9.10

Materiali gamta – viena iš Mano energijų – veikia Man prižiurint, o Kunti sunau, sukurdama visas judančias ir nejudančias butybes. Ji kaskart kuria ir naikina šį pasaulį.

9.11

Kvailiai išjuokia Mane, kai nužengiu žmogaus pavidalu. Jie nesuvokia Mano transcendentinės, visa ko Aukščiausiojo Viešpaties prigimties ir nepažįsta Manęs.

9.12

Tokie paklydę žmonės susižavi demoniška, ateistine pasaulėžiura. Žlunga paklydėlių viltys išsivaduoti, nieko neduoda karminė veikla ir niekais virsta pastangos gilinti žinojimą.

9.13

O Prthos sunau, nepaklydusias, didžiąsias sielas, globoja dieviškoji gamta. Jos visiškai atsidėjo pasiaukojimo tarnystei, nes žino, kad Aš esu Aukščiausiasis Dievo Asmuo, pirmapradis ir neišsenkantis.

9.14

Visad šlovindamos Mane, ryžtingai siekdamos tikslo, nusilenkdamos Man, didžiosios sielos be paliovos su pasiaukojimu garbina Mane.

9.15

Kiti, kurie atnašauja auką gilindami žinojimą, garbina Aukščiausiąjį Viešpatį kaip vienabutį, kaip skirtingą daugelyje pavidalų ir kaip visatos pavidalą.

9.16

Aš – ritualas, Aš – aukų atnašavimas, duoklė protėviams, vaistažolė ir transcendentinė giesmė. Aš – sviestas, ugnis ir aukojimas.

9.17

Aš esu šios visatos tėvas, motina, ramstis ir prosenis. Aš esu pažinimo objektas, skaistintojas ir skiemuo om. Aš taip pat Rg, Sama ir Yajur Vedos.

9.18

Aš esu tikslas, globėjas, šeimininkas, liudininkas, buveinė, prieglobstis ir pats brangiausias draugas. Aš – kurimas ir naikinimas, visa ko pagrindas, atilsio vieta ir amžinoji sėkla.

9.19

O Arjuna, Aš suteikiu šilumą, siunčiu ir sulaikau lietų. Aš – nemirtingumas ir pati mirtis. Manyje slypi ir dvasia, ir materija.

9.20

Tie, kurie siekdami dangaus planetų studijuoja Vedas ir geria somos syvus, garbina Mane netiesiogiai. Apsivalę nuo atoveikio už nuodėmes, jie gimsta Indros doringoje dangaus planetoje, kur patiria dieviškus džiaugsmus.

9.21

Atsidžiaugę gausybe dangiškų juslinių malonumų ir išeikvoję savo doringos veiklos rezultatus, jie vėl grįžta į šią mirtingųjų planetą. Taigi tie, kurie ieškodami juslinių malonumų laikosi trijose Vedose nurodytų principų, telaimi pasikartojančius gimimą ir mirtį.

9.22

Tačiau tiems, kurie visad su ypatingu pasiaukojimu garbina Mane, medituoja Mano transcendentinį pavidalą, Aš atnešu viską, ko jiems truksta, ir išsaugau tai, ką jie turi.

9.23

Tie, kurie pasišventę tarnauja kitiems dievams ir su tikėjimu juos garbina, iš tikro garbina tik Mane vieną, o Kunti sunau, bet daro tai neteisingai.

9.24

Tik Aš mėgaujuosi visomis aukomis ir tik Aš esu jų šeimininkas. Todėl tie, kurie nepripažįsta Mano tikrosios, transcendentinės prigimties, patiria nuopuolį.

9.25

Garbinantys pusdievius gims tarp pusdievių, garbinantys protėvius eis pas protėvius, šmėklų ir dvasių garbintojai gims tarp šių butybių, o tie, kurie garbina Mane – gyvens su Manimi.

9.26

Jeigu kas su meile ir pasiaukojimu pasiulys man lapelį, gėlę, vaisių ar vandens, Aš priimsiu šią dovaną.

9.27

O Kunti sunau, kad ir ką tu darytum, valgytum, atnašautum ar atiduotum, kokias askezes tu atliktum – daryk tai kaip auką Man.

9.28

Šitaip tu sutraukysi veiklos pančius ir išvengsi jos palankių ir nepalankių rezultatų. Sutelkęs į Mane protą ir veikdamas atsižadėjimo dvasia, tu išsivaduosi ir ateisi pas Mane.

9.29

Aš niekam nepavydžiu ir niekam nesu šališkas. Aš lygus visiems. Tačiau pasiaukojamai Man tarnaujantis yra Manyje. Jis mano draugas, ir Aš esu jo draugas.

9.30

Net jeigu žmogus padaro didžiausio pasibjaurėjimo vertą poelgį, bet atlieka pasiaukojimo tarnystę, jį reikia laikyti šventuoju, nes jo siekiai teisingi.

9.31

Greitai jis tampa teisuoliu ir suranda amžiną ramybę. O Kunti sunau, drąsiai skelbk, kad Mano bhaktas niekada nepražuva.

9.32

O Prthos sunau, atradusieji prieglobstį Manyje, tegu jie ir žemos kilmės žmonės – moterys, vaisyai [prekijai] ar šudros [darbininkai], gali pasiekti aukščiausią tikslą.

9.33

O ką jau kalbėti apie teisiuosius brahmanus, bhaktus ir šventuosius karalius! Todėl patekęs į šį laikiną, kančių perpildytą pasaulį, su meile tarnauk Man.

9.34

Visada mąstyk apie Mane, tapk Mano bhaktu, lenkis Man ir garbink Mane. Visiškai pasinėręs į Mane, tu tikrai pas Mane ateisi.

SKYRIUS 10

Absoliuto turtingumas

10.1

Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: Vėl klausyk, o tvirtaranki Arjuna. Esi Mano brangus draugas, todėl toliau kalbėsiu tavo labui ir suteiksiu tau žinias, dar vertingesnes, negu lig šiolei bylojau.

10.2

Nei pusdievių pulkai, nei didieji išminčiai nežino Mano kilmės, turtų ir galybės, nes kad ir kaip žvelgsi, Aš esu pusdievių ir išminčių pradžia.

10.3

Kas žino Mane kaip negimusį, bepradį, Aukščiausiąjį visų pasaulių Viešpatį, tas vienintelis iš žmonių yra nepaklydęs ir išsivaduoja iš visų nuodėmių.

10.4–5

Intelektą, žinojimą, abejonių ir iliuzijos nebuvimą, atlaidumą, teisingumą, juslių ir proto valdymą, laimę ir kančią, gimimą ir mirtį, baimę ir bebaimiškumą, prievartos atsisakymą, pusiausvyrą, pasitenkinimą, asketiškumą, labdaringumą, šlovę ir nešlovę – visas tas įvairiausias gyvųjų butybių savybes sukuriau Aš vienas.

10.6

Septynetas didžiųjų išminčių ir dar keturi didieji išminčiai prieš juos bei Manu [žmonijos protėviai] gimė iš Manęs, juos sukurė Mano protas, o iš jų kilo gyvosios butybės, gyvenančios įvairiose planetose.

10.7

Kas iš tiesų žino Mano turtus ir mistinę galią, tas atsideda tyrai pasiaukojimo tarnystei – tuo nereikia abejoti.

10.8

Aš – visų dvasinių ir materialių pasaulių pradžia. Viskas kyla iš Manęs. Išmintingieji, kurie gerai tai supranta, pasiaukojamai Man tarnauja ir garbina Mane iš visos širdies.

10.9

Mano tyri bhaktai mintimis pasinėrę į Mane, visas jų gyvenimas paskirtas tarnauti Man, jie patiria didžiulį pasitenkinimą ir palaimą, nuolat šviesdami vienas kitą ir kalbėdami apie Mane.

10.10

Tiems, kurie su pasiaukojimu ir meile visada Man tarnauja, Aš suteikiu supratimą, kuris atveda juos pas Mane.

10.11

Norėdamas suteikti jiems ypatingą malonę, Aš, gludėdamas jų širdyse, švytinčiu žinių žibintu išsklaidau iš neišmanymo kylančią tamsybę.

10.12–13

Arjuna tarė: Tu esi Aukščiausiasis Dievo Asmuo, galutinė buveinė, skaisčiausias, Absoliuti Tiesa. Tu – amžina, transcendentinė, pirminė asmenybė, negimęs, didžiausias. Visi didieji išminčiai, tarp jų – Narada, Asita, Devala ir Vyasa, patvirtina šią tiesą apie Tave, o dabar ir Tu Pats ją man skelbi.

10.14

O Krsna, viską, ką Tu bylojai, aš laikau gryniausia tiesa. Nei pusdieviai, nei demonai, o Viešpatie, negali perprasti Tavo asmenybės.

10.15

Iš tiesų, tik Tu vienas per Savo vidinę galią pažįsti Save, o Aukščiausioji Asmenybe, visa ko šaltini, visų butybių Valdove, dievų Dieve, visatos Viešpatie!

10.16

Prašau, papasakok man smulkiai apie Savo dieviškąsias vertenybes, kuriomis Tu persmelki visus šiuos pasaulius.

10.17

O Krsna, o aukščiausias mistike, kaip man nuolatos mąstyti apie Tave ir kaip pažinti Tave? Kuriais iš gausybės Tavo pavidalų atsiminti Tave, o Aukščiausioji Dievo Asmenybe?

10.18

O Janardana, dar kartą išsamiai papasakok apie Savo vertenybes ir jų mistinę galią. Man nepabosta klausytis apie Tave, nes kuo daugiau išgirstu, tuo labiau trokštu Tavo žodžių nektaro.

10.19

Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: Gerai, Arjuna, Aš papasakosiu tau apie nuostabias Savo apraiškas, tačiau paminėsiu tik svarbiausias, nes Mano turtingumas bekraštis.

10.20

O Arjuna, Aš – Supersiela, gludinti visų gyvųjų esybių širdyse. Aš – visų butybių pradžia, vidurys ir pabaiga.

10.21

Iš Adityų esu Visnu, iš šviesulių – spindulingoji Saulė, iš Marutų Aš – Maricis, o iš žvaigždžių esu Mėnulis.

10.22

Iš Vedų Aš – Sama Veda, iš pusdievių Aš – Indra, dangaus valdovas, iš juslių Aš – protas. Aš – gyvųjų butybių gyvybės jėga [sąmonė].

10.23

Iš Rudrų Aš – Viešpats Siva, iš Yaksų ir Raksasų – lobių valdovas [Kuvera], iš Vasų Aš – ugnis [Agnis], iš kalnų – Meru.

10.24

O Arjuna, žinok, kad iš šventikų Aš esu vyriausias, Brhaspatis, iš karvedžių Aš – Kartikeya, o iš vandens telkinių Aš – vandenynas.

10.25

Iš didžių išminčių Aš – Bhrgu, iš garso virpesių – transcendentinis om. Iš aukų atnašavimų Aš – šventųjų vardų kartojimas [japa], o iš nejudamų kunų – Himalayai.

10.26

Iš medžių Aš – banjanas, iš išminčių tarp pusdievių – Narada. Iš Gandharvų esu Citraratha ir iš tobulybę pasiekusių butybių Aš – išminčius Kapila.

10.27

Žinok, kad iš žirgų Aš esu Uccaihsrava, kuris išniro iš vandenyno, kai tas buvo plakamas, siekiant gauti nektarą. Iš kilmingųjų dramblių Aš – Airavata, o iš žmonių Aš – karalius.

10.28

Iš ginklų Aš – žaibas, tarp karvių – surabhi, iš giminės pratęsimo priežasčių Aš – Kandarpa, meilės dievas, o iš gyvačių – Vasukis.

10.29

Iš daugiagalvių Nagų Aš – Ananta, iš vandenų gyventojų Aš – pusdievis Varuna. Iš išėjusių protėvių Aš – Aryama, o iš teisingumo valdytojų esu Yama, mirties dievas.

10.30

Iš demonų Daityų Aš – dievotasis Prahlada, iš naikinančių jėgų Aš – laikas, iš žvėrių esu liutas, o iš paukščių Aš – Garuda.

10.31

Iš valančių jėgų Aš – vėjas, iš valdančių ginklą Aš – Rama, iš žuvų esu ryklys, o iš tekančių upių – Ganga.

10.32

Aš – visų kurinių pradžia, pabaiga ir vidurys, o Arjuna. Iš mokslų Aš – dvasinis mokslas apie savąjį „aš“, iš logikos Aš – galutinė tiesa.

10.33

Iš raidžių Aš – raidė „A“, o iš sudėtinių žodžių Aš – dvinaris. Aš esu nesibaigiantis laikas, o iš kurėjų Aš – Brahma.

10.34

Aš – viską ryjanti mirtis, bet Aš ir kuriantis pradas viso to, kas bus. Iš moterų Aš – šlovė, sėkmė, grakšti kalba, atmintis, išmintis, pastovumas bei kantrybė.

10.35

Iš Sama Vedos himnų Aš – Brhat-sama, iš poezijos posmų – Gayatri. Iš mėnesių Aš – Margasirsa [lapkritis-gruodis], o iš metų laikų Aš – žydintis pavasaris.

10.36

Iš suktybių Aš – azartinis lošimas, Aš – spindesys to, kas spindi, Aš – pergalė, Aš – nuotykis ir stipruolio jėga.

10.37

Iš Vrsnio ainių esu Vasudeva, iš Pandavų – Arjuna. Iš išminčių Aš – Vyasa, o iš didžių mąstytojų Aš – Usana.

10.38

Iš savivalės numalšinimo priemonių Aš – bausmė, o iš siekiančių pergalės Aš – dorovė. Iš paslapčių Aš – tyla, iš išminčių Aš – išmintis.

10.39

Maža to, o Arjuna, Aš – sėkla, pradedanti visas butybes. Nė viena butybė – judanti ar nejudanti – negali gyvuoti be Manęs.

10.40

O galingasis priešų nugalėtojau, Mano dieviškoms apraiškoms nėra nei galo, nei krašto. Tos, apie kurias tau kalbėjau – tik maža begalinių Mano turtų ir galybės dalis.

10.41

Žinok, jog visi turtingi, puikus ir šlovingi kuriniai kyla iš vienui vienos Mano didybės kibirkštėlės.

10.42

Tačiau ar butina, Arjuna, taip nuodugniai viską žinoti? Juk viena mažyte dalele Savęs Aš persmelkiu ir palaikau visą šią visatą.

SKYRIUS 11

Visatos pavidalas

11.1

Arjuna tarė: Dabar, kai išklausiau Tavo maloningus pamokymus apie pačius slaptingiausius dvasinius dalykus, mane apėmusi iliuzija išsisklaidė.

11.2

O lotosaaki, aš išklausiau išsamų Tavo aiškinimą apie tai, kaip atsiranda ir išnyksta visos gyvosios esybės ir suvokiau Tavo neišsenkančią didybę.

11.3

O didžiausias iš visų asmenybių, o aukščiausias pavidale, nors priešais regiu Tave tokį, koks esi ir kaip Pats Save apibudinai, norėčiau pamatyti, koks įžengei į šį kosminį pasaulį. Noriu išvysti šį Tavo pavidalą.

11.4

Jei manai, kad galiu regėti Tavo kosminį pavidalą, o mano Viešpatie, o visų mistinių jėgų valdove, buk maloningas, parodyk man tą beribį visatos „Aš“.

11.5

Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: Mano brangus Arjuna, o Prthos sunau, regėk Mano didybę – šimtus tukstančių įvairiausių daugiaspalvių dieviškų pavidalų.

11.6

O geriausias iš Bharatų, žvelk į įvairiausias Adityų, Vasu, Rudrų, Asvini- kumarų ir kitų pusdievių apraiškas. Žvelk į daugybę stebuklingų niekieno negirdėtų ir neregėtų dalykų.

11.7

O Arjuna, šiame Mano kune tu tuojau pat išvysi visa, ką tik nori! Visatos pavidalas parodys tau visa tai, ką panorėsi išvysti ne tik dabar, bet ir ateityje. Visa – ir tai, kas juda, ir tai, kas nejuda – yra štai čia, vienoje vietoje.

11.8

Tačiau tu negali matyti Manęs savo dabartinėmis akimis, todėl Aš suteikiu tau dievišką regėjimą. Regėk Mano mistinę galybę!

11.9

Sañjaya tarė: O valdove, tai taręs, visų mistinių jėgų Aukščiausiasis Viešpats, Dievo Asmuo, apreiškė Arjunai Savo visatos pavidalą.

11.10–11

Visatos pavidale Arjuna išvydo daugybę burnų, aibes akių ir begalę stebuklingų reginių! Viešpaties pavidalas buvo padabintas nežemiškais papuošalais. Jis laikė iškėlęs dieviškuosius ginklus ir vilkėjo dievišku rubu, o kunas, dvelkiantis įvairiausiais dieviškais aliejais, buvo padabintas įstabiausiomis girliandomis. Visa tai atrodė stebuklinga, švytėjo, neturėjo ribų, sklido į visas puses.

11.12

Jei danguje butų patekėję išsyk šimtai tukstančių saulių, jų šviesa gal ir prilygtų tam spindesiui, kurį skleidė Aukščiausiojo Asmens visatos pavidalas.

11.13

Tuo metu Viešpaties visatos pavidale Arjuna išvydo begalybę visatos skleidinių, sutelktų į vieną vietą, nors jų buvo tukstančiai tukstančių.

11.14

Tuomet, suglumęs ir nustebęs, piestu stojusiais plaukais, Arjuna nulenkė galvą reikšdamas pagarbą ir sudėjęs rankas ėmė melstis Aukščiausiajam Viešpačiui.

11.15

Arjuna tarė: Mano brangus Viešpatie Krsna, Tavo kune drauge regiu visus pusdievius ir kitas gyvąsias esybes. Matau lotoso žiede sėdintį Brahmą, regiu Viešpatį Sivą ir visus išminčius bei dieviškas gyvates.

11.16

O visatos Viešpatie, o visatos pavidale, Tavo kune aš regiu daugybę rankų, pilvų, burnų ir akių – jos visur, ir nėra tam nei galo, nei krašto. Nematau Tavyje nei pabaigos, nei vidurio, nei pradžios.

11.17

Sunku žvelgti į Tavo pavidalą, akinantis švytėjimas nuo jo sklinda į visas šalis, tarsi liepsnotų ugnis ar akinamai spindėtų saulė. Vis dėlto aš visur regiu tą žėrintį pavidalą, vainikuotą karunomis, ginkluotą vėzdais ir diskais.

11.18

Tu – aukščiausias pažinimo tikslas. Tu – visos visatos pamatas. Tu esi neišsenkamas ir seniausias. Tu – Dievo Asmuo, amžinosios religijos globėjas. Tokia mano nuomonė.

11.19

Tu be pradžios, be vidurio ir be pabaigos. Beribė Tavo šlovė. Tavo rankų – nesuskaičiuojama daugybė, o saulė ir mėnuo – Tavo akys. Aš regiu iš Tavo burnos plustančią liepsną ir matau kaip Savo spinduliais Tu degini visą visatą.

11.20

Nors esi vienas, Savimi Tu užpildai dangų, planetas ir visą erdvę. O didysis, išvydus stebuklingą ir siaubingą Tavo pavidalą, visose planetų sistemose kyla sąmyšis.

11.21

Pusdievių pulkai lenkiasi Tau ir į Tave sueina. Kai kurie jų labai išsigandę sudėtomis rankomis meldžiasi Tau. Giedodami Vedų himnus ir šaukdami „Ramybės! Ramybės!“ Tau meldžiasi pulkai didžių išminčių ir tobulų butybių.

11.22

Įvairiausi Viešpaties Sivos pasireiškimai, Adityos, Vasu, Sadhyos, Visvedevos, abu Asviai, Marutai, protėviai, Gandharvai, Yaksai, Asurai ir tobulieji pusdieviai žvelgia į Tave apstulbę.

11.23

O tvirtaranki, daugybės didingojo Tavo pavidalo veidų, akių, rankų, šlaunų, kojų, pilvų ir Tavo baisių dantų vaizdas sukėlė sąmyšį visose planetose, sunerimo visi jose viešpataujantys pusdieviai. Man irgi neramu.

11.24

O visa persmelkiantis Visnu, regiu Tave siekiantį dangų ir švytintį visomis spalvomis. Matau Tavo praviras burnas, didžiules spindinčias Tavo akis, ir iš siaubo temsta mano protas. Negaliu daugiau išlaikyti tvirtybės bei dvasios pusiausvyros.

11.25

O visų viešpačių Viešpatie, o pasaulių prieglobsti, buk man maloningas. Regėdamas liepsnojančius, mirtimi dvelkiančius Tavo veidus ir siaubingus dantis, prarandu pusiausvyrą. Aš visiškai sutrikęs.

11.26–27

Visi Dhrtarastros sunus ir jų pusėje kovojantys karaliai, taip pat Bhisma, Drona, Karna ir visi musų vyriausieji kariai lekia į siaubingas Tavo burnas. Kai kuriuos jų, sumaitotomis galvomis, matau įstrigusius tarp Tavo dantų.

11.28

Kaip upių vandenys teka į vandenyną, taip liepsnų apimti į Tavo burnas pluste plusta visi didieji karžygiai.

11.29

Aš matau žmones, visu greičiu lekiančius į Tavo burnas, tarsi į liepsnojančią ugnį pražučiai lėktų drugiai.

11.30

O Visnu, matau, kaip Tu liepsnojančiomis burnomis iš visų pusių ryji žmones. Savo švytėjimu Tu užlieji visatą, ir baisus deginantys spinduliai sklinda iš Tavęs.

11.31

O viešpačių Viešpatie, gąsdinantis Savo išvaizda, pasakyk man, kas esi. Pagarbiai Tau lenkiuosi, buk maloningas man. Tu – pirminis Viešpats. Aš noriu Tave pažinti, nes nesuprantu Tavo misijos.

11.32

Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: Aš – laikas, didysis pasaulių griovėjas, ir atėjau, kad sunaikinčiau visus žmones. Išskyrus jus [Pandavus], visi kariai iš abiejų pusių žus.

11.33

Tad pakilki. Ruoškis kovoti ir laimėti šlovę. Nugalėk savo priešus ir džiaukis klestinčia karalyste. Mano sumanymu jie jau mirę, ir tu, o Savyasaci, tegali buti įrankiu šiame mušyje.

11.34

Droną, Bhismą, Jayadrathą, Karną bei kitus didžiuosius karžygius Aš jau sunaikinau. Todėl nukauk juos ir nesijaudink. Stok į kovą ir mušyje sutriuškinsi savo priešus.

11.35

Sañjaya tarė Dhrtarastrai: O valdove, išgirdęs šiuos Aukščiausiojo Dievo Asmens žodžius, Arjuna, visas virpėdamas iš baimės, sudėjęs rankas vis lenkėsi Viešpačiui Krsnai ir pagaliau virpančiu balsu prabilo.

11.36

Arjuna tarė: O juslių valdove, išgirdęs Tavo vardą, džiugauja pasaulis, kiekvienas žavisi Tavimi. Nors tobulos butybės pagarbiai Tau lenkiasi, demonai Tavęs bijo ir bėga į šalis. Taip ir turi buti.

11.37

O didysis, didingesnis ir už Brahmą, Tu – pirminis kurėjas, tad kodėl jie neturėtų Tau pagarbiai lenktis? O beribi, dievų Dieve, visatos prieglobsti! Tu – neišsenkanti versmė, visų priežasčių priežastis, Tu transcendentalus šiai materialiai kurinijai.

11.38

Tu – pirminis Dievo Asmuo, seniausiasis, galutinė išreikšto kosminio pasaulio prieglauda. Tu žinai viską ir esi viso pažinimo objektas. Tu – aukščiausias prieglobstis, iškilęs virš materialiųjų gunų. O beribi pavidale! Tu persmelki visą kosminį pasaulį.

11.39

Tu – oras, Tu – aukščiausias valdovas! Tu – ugnis, vanduo ir mėnulis! Tu – Brahma, pirmoji gyvoji butybė, Tu – prosenelis. Todėl pagarbiai lenkiuosi Tau tukstančius kartų, ir dar, ir dar.

11.40

Lenkiuosi Tau iš priekio, iš nugaros ir iš visų pusių! O nevaržoma galybe, Tu – beribės stiprybės valdovas! Tu persmelki viską ir todėl Tu – viskas.

11.41–42

Matydamas Tavyje savo draugą ir Tavo šlovės nepažinęs, aš neapdairiai sakydavau Tau: „O Krsna“, „O Yadava“, „O mano bičiuli“. Prašau atleisti visą tai, ką praradęs protą ar iš meilės padariau. Daugybę kartų įžeidžiau Tave juokaudamas, kai ilsėjomės ar tuo pačiu guoliu dalijomės, sėdėjome kartu ar valgėme, kartais dviese, o kartais ir tarp daugelio draugų. O Patikimasis, prašau, atleisk visus mano įžeidimus.

11.43

Tu – viso kosminio pasaulio, viso to, kas juda ir nejuda, tėvas. Tu – jo garbinamas vadovas, vyriausias dvasinis mokytojas. Nėra Tau lygių ir niekas negali Tau prilygti. Tad ar gali buti kas nors didingesnis už Tave trijuose pasauliuose, o neaprėpiamos galios Viešpatie?

11.44

Tu Aukščiausiasis Viešpats, ir kiekviena gyvoji butybė turi garbinti Tave. Todėl krentu Tau po kojų išreikšti pagarbą ir meldžiu Tavo malonės. Kaip tėvas pakenčia sunaus įžulumą, kaip draugas atleidžia draugui akiplėšiškumą, kaip vyras pakenčia žmonos familiarumą, taip meldžiu atleisti tai, ką galėjau bloga Tau padaryti.

11.45

Aš džiaugiuosi išvydęs niekada anksčiau neregėtą visatos pavidalą, tačiau tuo pat metu mano protą kausto ir baimė. Todėl, o viešpačių Viešpatie, o visatos prieglobsti, buk man maloningas ir vėl apreikški Savąjį Dievo Asmens pavidalą.

11.46

O visatos pavidale, o tukstantranki Viešpatie, aš noriu regėti Tave keturrankį su šalmu ant galvos, su vėzdu, disku, kriaukle ir lotoso žiedu rankose. Trokštu išvysti Tave tokį.

11.47

Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: Mano brangus Arjuna, pasitelkęs Savo vidinę galią, su džiaugsmu atskleidžiau tau aukščiausią materialiame pasaulyje visatos pavidalą. Iki šiol niekas neregėjo šio pirminio, beribio ir akinamai spindinčio pavidalo.

11.48

O geriausias Kuru dinastijos kary, dar niekas niekada iki tavęs neregėjo šio Mano visatos pavidalo, nes šį Mano pavidalą pamatyti materialiame pasaulyje neįmanoma nei studijuojant Vedas, nei aukojant aukas ar teikiant labdarą, nei atliekant doringus darbus ar rusčias askezes.

11.49

Regėdamas Mane tokį siaubingą, suglumai ir pasimetei. Tebunie tam galas. Mano bhakte, užmirški bet kokią baimę ir nurimusiu protu žvelk į tavo taip trokštamą pavidalą.

11.50

Sañjaya tarė Dhrtarastrai: Taip pasakęs Arjunai Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Krsna, atskleidė Savo tikrą keturrankį pavidalą, o paskui pasirodė Savo dvirankiu pavidalu, padrąsindamas nusigandusį Arjuną.

11.51

Išvydęs Krsną pirminiu Jo pavidalu, Arjuna tarė: O Janardana, regėdamas Tave nuostabios žmogaus išvaizdos, atgavau dvasios ramybę ir atsitokėjau.

11.52

Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: Mano brangus Arjuna, labai sunku išvysti šį Mano pavidalą, kurį tu dabar regi. Net ir pusdieviai visada ieško galimybės pamatyti tą artimą širdžiai pavidalą.

11.53

Pavidalo, kurį dabar regi transcendentinėmis akimis, neįmanoma suvokti vien studijuojant Vedas ar atliekant rusčias askezes, teikiant labdarą ar garbinimu. Tai ne tos priemonės, kurios padėtų išvysti Mane tokį, koks Aš esu.

11.54

Mano brangus Arjuna, tiktai su pasiaukojimu tarnaujant Man ir į nieką kitą nenukrypstant, galima pažinti Mane tokį, koks stoviu priešais tave, ir tiesiogiai Mane išvysti. Tik taip galima atskleisti Mano pažinimo paslaptį.

11.55

Mano brangus Arjuna, kas tyrai atlieka pasiaukojimo tarnystę Man, kas nesusitepęs karmine veikla bei spekuliatyviais samprotavimais, kas darbuojasi Man, kam Aš esu aukščiausias gyvenimo tikslas ir kas yra draugiškas visoms gyvosioms butybėms, tas tikrai ateina pas Mane.

SKYRIUS 12

Pasiaukojimo tarnystė

12.1

Arjuna paklausė: Kuriuos laikyti tobulesniais – ar visada deramai, su pasiaukojimu tarnaujančius Tau, ar garbinančius beasmenį Brahmaną, neišreikštąjį?

12.2

Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: Tuos, kurie savo protą sutelkia į Mano asmenišką pavidalą ir visada garbina Mane su didžiu transcendentiniu tikėjimu, Aš laikau pačiais tobuliausiais.

12.3–4

Tačiau tie, kurie garbina neišreikštąjį, juslėms nepatiriamą, visa persmelkiantį, nesuvokiamą, nekintamą, pastovų bei nejudamą – beasmenį Absoliučios Tiesos aspektą – tie, valdydami jusles, lygiai nusiteikę kitų atžvilgiu ir dirbdami visų gerovei, galiausiai pasiekia Mane.

12.5

Labai sunku tobulėti tiems, kurių protas prisirišęs prie neišreikšto, beasmenio Aukščiausiojo aspekto. Pažengti šio mokslo srityje visada nelengva tiems, kurie yra įkunyti.

12.6–7

Tačiau tuos, kurie garbina Mane, skiria Man visą savo veiklą ir yra nenukrypstamai Man atsidavę, kas atlieka pasiaukojimo tarnystę ir visą laiką medituoja Mane, sutelkę į Mane visas savo mintis, tuos, o Prthos sunau, Aš greitai gelbėju iš gimimo ir mirties vandenyno.

12.8

Sutelk savo protą į Mane – Aukščiausiąjį Dievo Asmenį ir skirk Man savo intelektą. Taip tu visada gyvensi Manyje – tuo nereikia abejoti.

12.9

Mano brangus Arjuna, o turtų laimėtojau, jeigu negali išlaikyti protą visad sutelktą į Mane, tuomet laikykis reguliuojamų bhakti-yogos principų. Šitaip išsiugdysi norą Mane pasiekti.

12.10

Jei negali laikytis bhakti-yogos regulų, tai bent pasistenk dirbti Mano labui, nes Man dirbdamas pasieksi tobulumą.

12.11

Tačiau jei tu nepajėgi dirbti Man su tokia sąmone, tada pasistenk veikti atsisakydamas visų savo darbo rezultatų ir atrask atsparą savyje.

12.12

Jei ir to neįstengi, tai gilink žinojimą. Vis dėlto, meditacija – geriau negu pažinimas, o už meditaciją geriau – veiklos vaisių atsižadėjimas, nes jų atsižadėjus, pasiekiama proto ramybė.

12.13–14

Bhaktas, kuris niekam nepavydi ir yra maloningas visų gyvųjų esybių draugas, kuris nemano, kad jam kas nors priklauso ir neturi klaidingos savimonės, yra vienodas ir laimėje, ir kančioje, kuris pakantus, visada patenkintas bei susitvardęs, kuris į Mane sutelkęs protą bei intelektą ryžtingai atlieka pasiaukojimo tarnystę, toks bhaktas labai brangus Man.

12.15

Kas niekam nesukelia rupesčių ir kurio niekas netrikdo, kas vienodai sutinka džiaugsmą ir kančią, baimę ir nerimą, tas labai brangus Man.

12.16

Mano bhaktas, kurio nenusineša kasdieninių darbų tėkmė, kuris yra tyras, išmaningas, nepriklausomas nuo rupesčių ir skausmų ir nesiekia veiklos rezultatų, labai brangus Man.

12.17

Toks bhaktas, kuris nei džiugauja, nei liudi, kuris dėl nieko nedejuoja ir nieko netrokšta, kuris atsižada ir palankių, ir nepalankių dalykų, yra labai brangus Man.

12.18–19

Kas santurus su draugais ir priešais, kas vienodai sutinka garbę ir negarbę, karštį ir šaltį, laimę ir kančią, šlovę ir panieką, kas nesusideda su bloga draugija, visada tylus ir viskuo patenkintas, kas nesirupina pastoge, kieno žinojimas tvirtas, ir kas atlieka pasiaukojimo tarnystę, tas labai brangus Man.

12.20

Kas su tikėjimu eina šiuo amžinu pasiaukojimo tarnystės keliu ir tam atiduoda visas savo jėgas, kas mato Manyje aukščiausią tikslą, tie ypatingai brangus Man.

SKYRIUS 13

Gamta, besimėgaujantis subjektas ir sąmonė

13.1–2

Arjuna tarė: Mano brangus Krsna, noriu sužinoti, kas yra prakrti [gamta], purusa [besimėgaujantis subjektas], laukas ir lauką pažįstantis subjektas. Taip pat norėčiau žinoti, kas yra pažinimas bei pažinimo objektas. Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: Kunas, o Kunti sunau, vadinamas lauku, o tas, kuris kuną pažįsta, vadinamas lauką pažįstančiu subjektu.

13.3

O Bharatos aini, žinok, kad budamas visuose kunuose, Aš irgi esu lauką pažįstantis subjektas. Kuno ir jį pažįstančio subjekto supratimas vadinasi žinojimu. Tokia Mano nuomonė.

13.4

O dabar išklausyk mane – Aš glaustai apibudinsiu tą veiklos lauką, nusakysiu kaip jis sudarytas, kaip kinta ir kaip atsiranda, kas yra veiklos lauką pažįstantis subjektas ir kokia jo įtaka.

13.5

Žinias apie veiklos lauką ir veiklą pažįstantį subjektą daug išminčių perteikė įvairiuose Vedų raštuose. Ypač išsamiai jas pateikia Vedanta-sutra, išsamiai aiškindama priežastį ir pasekmę.

13.6–7

Penki didieji pradmenys, klaidinga savimonė, intelektas, neišreikštybė, dešimt jutimo ir vykdomųjų organų bei protas, penki juslių objektai, noras, neapykanta, laimė, kančia, visuma, gyvybės požymiai ir įsitikinimai – visa tai drauge sudaro veiklos lauką ir jo sąveikas.

13.8–12

Nuolankumą, nesikėlimą į puikybę, prievartos atsisakymą, pakantumą, paprastumą; kreipimąsi į bona fide dvasinį mokytoją; švarumą, pastovumą, savitvardą; juslinio pasitenkinimo objektų atsisakymą; klaidingos savimonės neturėjimą; suvokimą, jog gimimas, mirtis, senatvė ir ligos yra blogis; atsižadėjimą, neprisirišimą prie vaikų, žmonos, namų ir kitų panašių dalykų; pusiausvyrą malonių ir nemalonių dalykų akivaizdoje; nuolatinį ir besąlyginį pasiaukojimą Man; siekimą gyventi nuošalioje vietoje; šalinimąsi žmonių minios; dvasinės savivokos svarbos pripažinimą; filosofinį Absoliučios Tiesos ieškojimą – visa tai Aš skelbiu pažinimu, o visa kita, kad ir kas tai butų, yra neišmanymas.

13.13

Dabar Aš tau paaiškinsiu, kas yra pažinimo objektas, kurį pažinęs tu patirsi amžinybę. Brahmanas, dvasia, neturinti pradžios ir pavaldi Man, plyti anapus šio materialaus pasaulio priežasčių bei pasekmių.

13.14

Visur Jos rankos ir kojos. Visur Jos akys, galvos ir veidai. Visur Jos ausys. Taip viską persmelkdama egzistuoja Supersiela.

13.15

Supersiela – pirminis juslių šaltinis, tačiau Ji Pati jų neturi. Ji yra nieko nesaistoma, nors ir palaiko visas gyvąsias butybes. Ji – anapus materialios gamtos gunų ir kartu yra jų valdovė.

13.16

Aukščiausioji Tiesa egzistuoja visose judančiose ir nejudančiose gyvosiose butybėse ir anapus jų. Kadangi Ji yra subtili, materialios juslės negali Jos nei pamatyti, nei pažinti. Nors Ji be galo toli nuo musų, kartu yra ir labai arti.

13.17

Nors atrodo, kad Supersiela išskaidyta, padalinta visoms butybėms, Ji – nedaloma ir vientisa. Ji ne tik palaiko kiekvieną gyvąją esybę, bet, reikia suprasti ir tai – Ji viską naikina ir augina.

13.18

Ji – visų šviesulių šviesos šaltinis. Ji – anapus materijos tamsybės ir yra neišreikšta. Ji – pažinimas, pažinimo objektas ir pažinimo tikslas. Ji gludi kiekvieno širdyje.

13.19

Taigi Aš glaustai apibudinau veiklos lauką [kuną], pažinimą bei pažinimo objektą. Tik Mano bhaktai gali tai visiškai suprasti, o supratę – pasiekti Mano gamtą.

13.20

Žinok, kad materiali gamta ir gyvosios esybės pradžios neturi. Jų virsmai bei materijos gunos yra materialios gamtos padarinys.

13.21

Sakoma, kad gamta – visų materialių priežasčių ir pasekmių priežastis, o gyvoji esybė – kančių bei malonumų, patiriamų šiame pasaulyje, priežastis.

13.22

Materialioje gamtoje gyvenanti esybė eina gyvenimo keliais, mėgaudamasi trimis materialios gamtos gunomis. Įvairiose gyvybės rušyse ji susiduria su gėriu ir blogiu, o atsitinka tai dėl jos sąlyčio su materialia gamta.

13.23

Šiame kune gludi dar ir kitas, transcendentalus besimėgaujantis subjektas – Viešpats, aukščiausias savininkas, kuris stebi ir leidžia. Jis vadinasi Supersiela.

13.24

Kas supranta šią filosofiją apie materialią gamtą, gyvąją esybę ir gamtos gunų tarpusavio sąveiką, tas tikrai išsivaduos. Jis niekada daugiau čia nebegims, kad ir kokia butų jo dabartinė padėtis.

13.25

Vieni savyje patiria Supersielą medituodami, kiti – gilindami žinojimą, o treti – atlikdami darbą, neprisirišant prie jo rezultatų.

13.26

Yra ir tokių, kurie net neturėdami dvasinių žinių, ima garbinti Aukščiausiąjį Asmenį, išgirdę apie Jį iš kitų. Jie irgi ištruksta iš gimimo ir mirties rato, nes yra linkę įsiklausyti, ką kalba autoritetai.

13.27

O geriausias iš Bharatų, žinok – visa, kas egzistuoja, visa, ką matai judant ar nejudant – tėra veiklos lauko ir lauką pažįstančio subjekto jungtis.

13.28

Kas mato, kad visuose kunuose individualią sielą lydi Supersiela, ir kas supranta, jog nei siela, nei Supersiela, slypinčios mirtingame kune, niekada nežuva, tas regi teisingai.

13.29

Kas mato Supersielą vienodai esančią visur, kiekvienoje gyvoje butybėje, tas nepatiria nuopuolio per savo protą. Taip jis artėja į transcendentinį tikslą.

13.30

Kas mato, kad visą veiklą atlieka materialios gamtos sukurtas kunas, ir kad savasis „aš“ nedaro nieko, tas regi teisingai.

13.31

Kai išmintingasis nebemato tarp butybių jokių skirtumų, kuriuos sąlygoja skirtingi materialus kunai, ir regi, kaip butybės yra pasklidusios visur, jis suvokia Brahmaną.

13.32

Turintys amžinybės regėjimą supranta, kad nemari siela yra transcendentali, amžina ir nepavaldi gamtos gunoms. Net ir susilietusi su materialiu kunu, o Arjuna, siela nieko neveikia ir niekas jos nesaisto.

13.33

Budama subtilios prigimties, erdvė su niekuo nesimaišo, nors persmelkia viską. Taip ir sielos, kuri regi Brahmaną, neįtakoja kunas, nors ji ir gludi jame.

13.34

O Bharatos sunau, kaip viena saulė apšviečia visą musų visatą, taip ir kune esanti viena gyvoji esybė sąmone apšviečia visą kuną.

13.35

Tie, kurie žinojimo apšviestomis akimis regi skirtumą tarp kuno ir jį pažįstančio subjekto, o taip pat žino, kaip išsivaduoti iš materialios gamtos vergijos, pasiekia aukščiausią tikslą.

SKYRIUS 14

Trys materialios gamtos gunos

14.1

Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: Dar kartą Aš paskelbsiu tau aukščiausią išmintį, visų geriausią žinojimą, kurį perpratę išminčiai pasiekė aukščiausią tobulumą.

14.2

Gerai įsitvirtinęs šiame pažinimo kelyje, žmogus gali pasiekti transcendentinę butį, tokią, kaip Mano. Ją pasiekęs jis nebegims kurimo metu ir visatos naikinimas neturės jam įtakos.

14.3

Visuminė materijos substancija, vadinama Brahmanu, yra gimimo šaltinis, ir butent šį Brahmaną, o Bharatos sunau, Aš apvaisinu, kad galėtų gimti visos gyvosios butybės.

14.4

Reikia suprasti, kad visos gyvybės rušys, o Kunti sunau, todėl ir pradeda egzistuoti, kad gimsta materialioje gamtoje ir kad Aš esu sėklą duodantis tėvas.

14.5

Materialią gamtą sudaro trys gunos – dorybė, aistra ir neišmanymas. Kai amžina gyvoji esybė susiliečia su gamta, o tvirtaranki Arjuna, gunos ją susaisto.

14.6

O nesusitepęs nuodėme, dorybės guna, kuri yra skaistesnė už kitas, apšviečia ir atleidžia nuo atoveikio už visas nuodėmes. Dorybės gunos veikiamą žmogų sąlygoja laimės ir žinojimo jausmas.

14.7

Aistros guną, o Kunti sunau, gimdo nežaboti geiduliai ir norai, ir dėl to įkunyta gyvoji esybė buna priversta atlikti materialią karminę veiklą.

14.8

O Bharatos sunau, žinok, kad neišmanymo pagimdyta tamsos guna – visų įkunytų gyvųjų esybių paklydimo priežastis. Šios gunos pasekmės – beprotybė, tingumas ir mieguistumas, kurie susaisto sąlygotą sielą.

14.9

O Bharatos sunau, dorybės guna žmogų susaisto laime, aistros guna – karmine veikla, o neišmanymo guna, užgoždama gyvosios butybės žinojimą, pasmerkia ją beprotybei.

14.10

Kartais, o Bharatos sunau, ima vyrauti dorybės guna, nugalėdama aistros ir neišmanymo gunas. Kartais aistros guna nugali dorybę ir neišmanymą, o kitąsyk neišmanymas nugali ir dorybę, ir aistrą. Taip vyksta nuolatinė kova dėl pirmenybės.

14.11

Kai visus kuno vartus apšviečia žinojimas, žinoki, vyrauja dorybės guna.

14.12

O geriausias iš Bharatų, sustiprėjus aistros gunai ryškėja stipraus prisirišimo, karminės veiklos, didelių pastangų ir nesuvaldomų troškimų bei geidulių požymiai.

14.13

Sustiprėjus neišmanymo gunai, o Kuru sunau, pasireiškia tamsumas, neveiklumas, beprotybė ir iliuzija.

14.14

Kas miršta apimtas dorybės gunos, tas pasiekia tyras aukštesniąsias didžiųjų išminčių planetas.

14.15

Kas miršta apimtas aistros gunos, tas gimsta tarp tų, kurie atlieka karminę veiklą, o kas miršta apimtas neišmanymo gunos, tas gimsta gyvunų karalystėje.

14.16

Doringos veiklos padariniai tyri ir priskiriami dorybės gunai. Tuo tarpu veiklos, atliktos vyraujant aistros gunai, pasekmė – kančia, o veikla, atlikta vyraujant neišmanymo gunai, gimdo kvailystes.

14.17

Iš dorybės gunos kyla tikrasis pažinimas, iš aistros gunos – godumas, o iš neišmanymo gunos kyla kvailybė, beprotybė ir iliuzija.

14.18

Tie, kuriuos veikia dorybės guna, palaipsniui kyla į aukštesnes planetas. Tie, kuriuos įtakoja aistros guna, gyvena žemės tipo planetose, o tie, kuriuos užvaldė atstumianti neišmanymo guna, leidžiasi į pragaro pasaulius.

14.19

Teisingai matant, kad niekas kitas, o tik gamtos gunos atlieka visą veiklą, ir suvokiant Aukščiausiąjį Viešpatį, transcendentalų toms gunoms, pereinama į Mano dvasinę gamtą.

14.20

Kai tik įkunyta butybė iškils aukščiau trijų gunų, susijusių su materialiu kunu, ji išsivaduos iš gimimo, mirties, senatvės ir jų keliamų kančių ir dar šiame gyvenime paragaus nemirtingumo nektaro.

14.21

Arjuna paklausė: O mano brangus Viešpatie, iš ko pažinti tą, kuris yra transcendentalus šių trijų gunų atžvilgiu? Kaip jis elgiasi ir kaip iškyla aukščiau gamtos gunų?

14.22–25

Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: O Pandu sunau, kas nejaučia neapykantos prašviesėjimui, prisirišimui ar iliuzijai, kai jie pasireiškia, ir kas nesiilgi jų, kai jie išnyksta; kas veikiant materialioms gunoms nepalužta ir nesutrinka, išlieka neutralus ir transcendentiškas, žinodamas, kad iš tiesų veikia tik gunos; kas susitelkęs savajame „aš“ ir vienodai vertina tiek laimę, tiek kančią; kas vienodai žvelgia į žemės grumstą, akmenį ir auksą; kas vienodai vertina tai, kas pageidautina ir kas nepageidautina; kas yra tvirtas, vienodai priimdamas pagyrimus bei patyčias, garbę ir gėdą; kas vienodai elgiasi su draugu ir priešu; kas atsižadėjo bet kokios materialios veiklos – tas laikomas iškilusiu aukščiau materialios gamtos gunų.

14.26

Kas visiškai atsideda pasiaukojimo tarnystei nenukrypdamas jokiomis aplinkybėmis, tas išsyk iškyla aukščiau materialios gamtos gunų ir pasiekia Brahmano lygmenį.

14.27

Aš esu pagrindas beasmenio Brahmano, kuris yra nemirtingas, nenykstantis ir amžinas, ir kuris yra prigimtinė aukščiausiosios laimės padėtis.

SKYRIUS 15

Aukščiausiojo Asmens yoga

15.1

Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: Pasakyta, kad yra toks nemirtingas banjano medis, kurio šaknys auga viršun, o šakos – žemyn. Jo lapai – tai Vedų himnai. Kas pažįsta tą medį, yra Vedų žinovas.

15.2

Šio medžio šakos tiesiasi žemyn ir aukštyn, jas maitina trys materialios gamtos gunos. Medžio šakelės – tai juslių objektai. Turi tas medis ir žemyn augančias šaknis, kurios siejasi su karmine veikla žmonių pasaulyje.

15.3–4

Tikrosios šio medžio formos materialiame pasaulyje patirti neįmanoma. Niekas nesupranta, kur jis baigiasi ir kur prasideda, ir kur yra jo pagrindas. Tačiau reikia ryžtingai, atsižadėjimo ginklu nukirsti šį giliai įsišaknijusį medį, o po to surasti tą vietą, į kurią patekus niekada negrįžtama, ir ten atsiduoti Aukščiausiajam Dievo Asmeniui – tam, iš kurio viskas kilo ir iš kurio visa kas plinta nuo neatmenamų laikų.

15.5

Kas atsisakė netikro prestižo, iliuzijos ir netikros draugijos, kas perprato amžinybę ir atsikratė materialių geismų, kas išsivadavo iš laimės ir kančios priešybių, ir kas neklystamai žino, kaip atsiduoti Aukščiausiajam Asmeniui, tas pasiekia tą amžinąją karalystę.

15.6

Ne saulė, mėnulis, ugnis ar elektra apšviečia šią aukščiausiąją Mano buveinę. Kas ją pasiekia, tas niekada nebegrįžta į materialų pasaulį.

15.7

Sąlygotame pasaulyje esančios gyvosios esybės yra amžinos fragmentinės Mano dalelės. Sąlygotas gyvenimas verčia jas nuožmiai grumtis su šešiomis juslėmis, kurių viena – protas.

15.8

Kaip vėjas nešioja kvapus, taip gyvoji esybė, budama materialiame pasaulyje, perneša iš vieno kuno į kitą savo įvairias gyvenimo sampratas. Taip ji gauna vienos rušies kuną, o po to jį palieka, kad įgytų kitą.

15.9

Gavusi kitą grubų kuną, gyvoji esybė įgyja ir atitinkamo tipo ausis, akis, liežuvį, nosį ir lytėjimo organus, kurie telkiasi aplink protą. Taip ji mėgaujasi tam tikra juslių objektų grupe.

15.10

Kvailiai nesupranta, kaip gyvoji esybė gali palikti kuną, ir nesuvokia, kokio tipo kunu ji mėgaujasi, veikiama gamtos gunų. Tačiau visa tai išmano tas, kuris turi žinojimo apšviestas akis.

15.11

Atsidėję savo reikalui ir dvasiškai susivokę transcendentalistai visa tai aiškiai mato. Tačiau neišlavėjusio proto ir dvasiškai nesusivokę žmonės net ir labai stengdamiesi nesupras to, kas vyksta.

15.12

Saulės spindesys, išsklaidantis pasaulio tamsybę, kyla iš Manęs. Iš Manęs sklinda ir mėnesiena bei ugnies šviesa.

15.13

Aš įeinu į kiekvieną planetą ir Mano energijos dėka jos neiškrypsta iš orbitos. Aš tampu mėnuliu ir gyvybės syvais maitinu visas daržoves.

15.14

Aš – virškinimo ugnis visų gyvųjų esybių kunuose ir kartu su įkvėpiamu bei iškvėpiamu gyvybės oru Aš virškinu keturių rušių maistą.

15.15

Aš esu visų širdyse, ir iš Manęs ateina atmintis, žinojimas bei užmarštis. Aš esu visų Vedų pažinimo objektas. Iš tikrųjų Aš – Vedantos sudarytojas ir Vedų žinovas.

15.16

Gyvosios butybės yra dviejų kategorijų: linkusios pulti ir nepuolančios. Materialiame pasaulyje kiekviena gyvoji esybė yra linkusi pulti, o dvasiniame pasaulyje visos yra nepuolančios.

15.17

Be šių dviejų kategorijų butybių egzistuoja dar ir didžiausia gyvoji asmenybė, Aukščiausioji Siela, Patsai amžinasis Viešpats, kuris įeina į tris pasaulius ir juos palaiko.

15.18

Aš – transcendentalus, esu aukščiau linkusių pulti ir nepuolančių. Aš – didžiausias, todėl pasaulis ir Vedos šlovina Mane, kaip tą Aukščiausiąjį Asmenį.

15.19

Kas žino, kad Aš esu Aukščiausiasis Dievo Asmuo, ir tuo neabejoja, tas išmano viską. Todėl, o Bharatos sunau, jis visiškai pasiaukojęs Man tarnauja.

15.20

O nesusitepęs nuodėme, tos tiesos – slaptingiausioji Vedų raštų dalis, ir Aš atvėriau jas tau. Kas jas suvoks – taps išmintingas, ir jo pastangas apvainikuos tobulumas.

SKYRIUS 16

Dieviškos ir demoniškos prigimtys

16.1–3

Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: Bebaimiškumas, buties apvalymas, dvasinio žinojimo gilinimas, labdaringumas, savitvarda, aukų atnašavimas, Vedų studijavimas, asketiškumas, paprastumas, prievartos atsisakymas, teisingumas, pykčio neturėjimas, atsižadėjimas, ramumas, nenoras ieškoti ydų, užuojauta visoms gyvosioms esybėms, godumo nebuvimas, geraširdiškumas, kuklumas, ryžtingumas, energingumas, atlaidumas, tvirtybė, švara, pagiežos bei šlovės siekimo neturėjimas – šios transcendentinės savybės, o Bharatos sunau, budingos dievotam, dieviška prigimtimi apdovanotam žmogui.

16.4

Išdidumas, pasiputimas, tuštybė, pyktis, šiurkštumas ir neišmanymas – tai savybės, kurios budingos demoniškos prigimties žmonėms, o Prthos sunau.

16.5

Transcendentinės savybės veda į išsivadavimą, o demoniškosios pavergia. Tačiau nesijaudink, o Pandu sunau, nes tu gimei su dieviškomis savybėmis.

16.6

O Prthos sunau, šiame pasaulyje egzistuoja dviejų rušių sukurtosios butybės – vienos jų dieviškos, o kitos demoniškos. Dieviškas savybes Aš tau plačiai nušviečiau. Dabar paklausyk, ką Aš papasakosiu apie demoniškąsias.

16.7

Demonai nežino, kas dera daryti ir kas nedera. Jiems nebudingi nei švara, nei tinkamas elgesys, nei teisingumas.

16.8

Jie sako, kad šis pasaulis – nerealus, kad jis neturi jokio pagrindo ir joks Dievas jo nevaldo. Jie sako, kad pasaulį pagimdė lytinis troškimas ir kad geismas – vienintelė šio pasaulio priežastis.

16.9

Vadovaudamiesi tokiomis išvadomis, praradę save ir neturintys nuovokos, demonai atlieka piktybinius, siaubingus darbus, kurių tikslas – sunaikinti pasaulį.

16.10

Atradusius paguodą nepasotinamame geisme, apimtus tuštybės bei netikro prestižo, demoniškus žmones užvaldė iliuzija, todėl jie visuomet susigundo nešvariais darbais, susižavi tuo, kas laikina.

16.11–12

Jie įsitikinę, kad tenkinti jusles – pirmiausias žmonių civilizacijos poreikis, todėl iki pat gyvenimo pabaigos juos persekioja begaliniai rupesčiai. Šimtų tukstančių troškimų supančioti, apimti geismo bei pykčio, jie neleistinais budais kaupia pinigus jusliniams malonumams.

16.13–15

Demoniškas žmogus galvoja: „Jau dabar esu labai turtingas, bet įgyvendinęs savo sumanymus pralobsiu dar labiau. Kiek mano sukaupta! Tačiau ateity savo turtus dar labiau padidinsiu. Jis buvo mano priešas ir aš jį nužudžiau. Susidorosiu ir su kitais savo priešais. Aš esu visa ko viešpats, aš – besimėgaujantis subjektas. Aš esu tobulas, galingas ir laimingas. Aš – turtingiausias žmogus, supamas kilmingų giminaičių. Nėra už mane galingesnio ir laimingesnio. Aš atnašausiu aukas, teiksiu labdarą ir taip patirsiu džiaugsmą.“ Šitaip neišmanymas suklaidina tokius žmones.

16.16

Įvairiausių rupesčių kamuojami, įsipainioję iliuzijų tinkle, jie pernelyg prisiriša prie juslinių malonumų ir garma į pragarą.

16.17

Patenkinti savimi begėdžiai, apgauti turtų ir netikro prestižo, jie kartais iš puikybės vien dėl akių aukoja aukas, nesilaikydami jokių taisyklių.

16.18

Suklaidinti klaidingos savimonės, jėgos, pasiputimo, geismo ir pykčio, demonai užsiplieskia pavydu Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, kuris gludi ir jų pačių, ir kitų kunuose, piktžodžiauja prieš tikrąją religiją.

16.19

Pavyduolius ir piktavalius, žemiausius iš žmonių, Aš kaskart nubloškiu į materialios buties vandenyną, į įvairiausias demoniškas gyvybės rušis.

16.20

Šie žmonės nuolat gimsta tarp demoniškų gyvybės rušių atstovų, o Kunti sunau, todėl jie negali priartėti prie Manęs. Palengva jie ritasi žemyn į bjauriausias gyvybės formas.

16.21

Trys vartai atveria kelią į šį pragarą. Tai geismas, pyktis ir godumas. Kiekvienas sveikai mąstantis žmogus turi jų atsisakyti, nes jie veda sielą į pražutį.

16.22

o Kunti sunau, iš tų trijų pragaro vartų ištrukęs žmogus atlieka veiksmus, kurie skatina dvasinę savivoką. Taip jis palengva pasiekia aukščiausią tikslą.

16.23

Kas atmeta šventraščių nurodymus ir elgiasi vadovaudamasis savo užgaidomis, tas nepasiekia nei tobulumo, nei laimės, nei aukščiausio tikslo.

16.24

Todėl iš šventraščių žmogus privalo sužinoti, kas sudaro jo pareigą, ir kas nėra jo pareiga. Išmanydamas šventraščių taisykles, jis turi elgtis taip, kad galiausiai pasiektų tobulumą.

SKYRIUS 17

Tikėjimo atmainos

17.1

Arjuna paklausė: O Krsna, kokia padėtis tų, kurie nesilaiko šventraščių principų, o garbina pagal savo įsivaizdavimą? Dorybė, aistra ar neišmanymas juos veikia?

17.2

Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: Pagal tai, kokią prigimtį įkunyta siela gavo iš gamtos gunų, jos tikėjimas gali buti trejopas: dorybės, aistros ar neišmanymo. Išgirski dabar apie tai.

17.3

O Bharatos sunau, vienoks ar kitoks tikėjimas priklauso nuo to, kaip gyvąją butybę veikia gamtos gunos. Sakoma, kad gyvoji butybė išpažįsta tokį tikėjimą, kokios gunos ją veikia.

17.4

Žmonės, kurie yra dorybės gunos, garbina pusdievius, tie, kurie yra aistros gunos – demonus, o paveiktieji neišmanymo gunos garbina vaiduoklius bei dvasias.

17.5–6

Tie, kurie atlieka šventraščių nerekomenduojamą rusčią askezę ir visa tai daro iš pasiputimo bei egoizmo, skatinami geismo bei potraukių, kurie yra kvailiai ir kankina kuną, sudarytą iš materijos pradmenų, o taip pat ir Supersielą jame, tie yra demonai.

17.7

Valgis, kurį išsirenka žmogus – net ir tas yra trijų rušių ir atitinka tris materialios gamtos gunas. Tą patį galima pasakyti ir apie aukų atnašavimą, askezes bei labdarą. Dabar paklausyk, kuo jie skiriasi.

17.8

Valgis, patinkantis tiems, kurie yra dorybės gunos, ilgina gyvenimą, apvalo butį ir suteikia jėgų, sveikatos, laimės bei pasitenkinimo. Toks maistas – sultingas, riebus, sveikas ir mielas širdžiai.

17.9

Pernelyg kartus, rugštus, surus, aštrus, pikantiškas, sausas bei deginantis valgis patinka tiems, kurie yra aistros gunos. Šitoks maistas sukelia kančias, sielvartą ir ligas.

17.10

Valgis, paruoštas anksčiau kaip prieš tris valandas iki valgant, beskonis, sugedęs ir dvokiantis, susidedantis iš kitų valgyto maisto likučių bei neliečiamų dalykų, patinka tiems, kurie yra tamsos gunos.

17.11

Iš aukų – tos, kurios atnašaujamos vadovaujantis šventraščių nurodymais, iš pareigos ir netrokštant jokio atpildo, yra dorybės gunos.

17.12

Tačiau žinoki, o geriausias iš Bharatų – aukos, atnašaujamos laukiant materialios naudos arba paskatintos išdidumo, priklauso aistros gunai.

17.13

O bet kokia auka, kurią atnašaujant nesilaikoma šventraščių nurodymų, nedalijamas prasadam [dvasinis maistas], negiedami Vedų himnai ir neatlyginama šventikams, ir kuri atnašaujama be tikėjimo – yra neišmanymo gunos.

17.14

Kuno askezė – tai Aukščiausiojo Viešpaties, brahmanų, dvasinio mokytojo, vyresniųjų, pavyzdžiui, tėvo bei motinos, gerbimas, švara, paprastumas, celibatas ir prievartos nenaudojimas.

17.15

Kalbos askezė pasireiškia tuo, kad sakomi teisingi, malonus, palankus, kitų netrikdantys žodžiai ir reguliariai cituojami Vedų raštai.

17.16

O pasitenkinimas, paprastumas, rimtis, savitvarda ir savo buties apvalymas yra proto askezė.

17.17

Ši trijų rušių askezė, kurią su transcendentiniu tikėjimu atlieka žmonės, nelaukiantys materialios naudos, o siekiantys patenkinti Aukščiausiąjį – vadinasi dorybės gunos askezė.

17.18

Askezė, atliekama iš puikybės, siekiant išsikovoti pagarbą, šlovę ir garbinimą, sakoma, yra aistros gunos. Ji nėra nei pastovi, nei ilgalaikė.

17.19

Askezė, atliekama iš kvailumo, kankinant save ar norint sunaikinti kitus ar jiems pakenkti, sakoma yra neišmanymo gunos.

17.20

Labdara, teikiama iš pareigos, nelaukiant atlygio, tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje bei jos vertam žmogui, yra dorybės gunos.

17.21

Tuo tarpu labdara, teikiama tikintis atlygio ar trokštant jos rezultatų sau, o taip pat jei ji atliekama nenoromis, yra aistros gunos.

17.22

O labdara, suteikta nešvarioje vietoje, netinkamu laiku, nevertoms asmenybėms ar atsainiai ir be pagarbos, yra neišmanymo gunos.

17.23

Nuo tada, kai sukurtas pasaulis, Aukščiausiajai Absoliučiai Tiesai pažymėti vartojami trys žodžiai – om tat sat. Šiais trimis simboliniais įvaizdžiais naudojosi brahmanai, kai giedodavo Vedų himnus ir atnašaudavo aukas Aukščiausiojo patenkinimui.

17.24

Todėl transcendentalistai, pagal šventraščių nurodymus atnašaudami aukas, teikdami labdarą bei atlikdami askezę, šią veiklą visada pradeda skiemeniu „om“, kad pasiektų Aukščiausiąjį.

17.25

Įvairių rušių aukas, askezes ir labdarą reikia atlikti netrokštant jų vaisių sau ir su žodžiu „tat“. Šių transcendentinių veiksmų tikslas – išsivaduoti iš materijos pančių.

17.26–27

Absoliuti Tiesa yra atsidavimo aukos tikslas ir žymima žodžiu „sat“. Atnašaujantis šią auką irgi vadinasi „sat“, kaip ir visi aukojimo, askezės ir labdaros darbai, kurie atitinka absoliučią prigimtį ir yra skirti Aukščiausiajam Asmeniui patenkinti, o Prthos sunau.

17.28

O Prthos sunau, bet kokia auka, labdara ar askezė, atlikta netikint Aukščiausiąjį, yra laikina ir vadinasi „asat“. Tokia veikla niekam tikus, iš jos nebus naudos nei šį, nei kitą gyvenimą.

SKYRIUS 18

Atsižadėjimo tobulumas

18.1

Arjuna tarė: O tvirtaranki, o demono Kesio nugalėtojau, juslių valdove, aš noriu suvokti atsižadėjimo [tyagos] ir gyvenimo atsižadėjus [sannyasos] paskirtį.

18.2

Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: Atsisakyti veiklos, kurios pagrindas – materialus troškimai, didžiųjų mokslo vyrų nuomone yra gyvenimas atsižadėjus [sannyasa]. O visos veiklos rezultatų atsisakymą išmintingieji vadina atsižadėjimu [tyaga].

18.3

Kai kurie mokyti vyrai sako, kad visa karminė veikla ydinga, todėl reikia jos visiškai atsisakyti, o kiti išminčiai tvirtina, kad aukojimo, labdaros ir askezės niekada nedera atsisakyti.

18.4

O geriausias iš Bharatų, dabar išgirsk Mano galutinę nuomonę apie atsižadėjimą. O tigre tarp žmonių, šventraščiai skelbia, jog atsižadėjimas yra trijų rušių.

18.5

Nereikia atsisakyti aukojimo, labdaros ir askezės veiksmų – juos privalu atlikti. Nes išties aukų atnašavimas, labdara ir askezė apvalo net ir didžiąsias sielas.

18.6

Tuos veiksmus, o Prthos sunau, reikia atlikti be potraukio, nesitikint atpildo ir iš pareigos. Tokia galutinė Mano nuomonė.

18.7

Nevalia atsisakyti nurodytų pareigų. Kas iliuzijos apimtas atsisako vykdyti nurodytas pareigas, to atsižadėjimas, pasakyta, yra neišmanymo gunos.

18.8

Kas apleidžia nurodytas pareigas, jei jos vargina, ar bijodamas kuniškų nepatogumų, tas, pasakyta, atsižada veikiamas aistros gunos. Tokie veiksmai niekada neatves į atsižadėjimo aukštumas.

18.9

O Arjuna, kas atlieka nurodytas pareigas vien todėl, kad jas reikia atlikti, kas atsisako potraukio materialiai veiklai ir veiklos rezultatams, to atsižadėjimas, pasakyta, yra dorybės gunos.

18.10

Protingas, atsižadėjęs, dorybės gunos veikiamas žmogus nei jaučia neapykantą nepalankiam darbui, nei turi potraukį palankiam, o dėl paties darbo, tai jam nekyla abejonių.

18.11

Juk išties visiškai atsisakyti veiklos įkunytai butybei neįmanoma. Todėl sakoma, jog kas atsižada savo veiklos vaisių, tas iš tiesų yra atsižadėjęs.

18.12

Kas neatsižada, tas po mirties ragauja trijų rušių veiklos vaisius: geidžiamus, negeidžiamus ir mišrius. O tie, kurie stojo į atsižadėjimo kelią, nepatiria savo veiklos pasekmių nei džiaugsmo, nei kančios forma.

18.13

O tvirtaranki Arjuna, pasak Vedantos, yra penkios priežastys, kurios lemia bet kokį veiksmą. Sužinoki dabar jas iš Manęs.

18.14

Veiksmo vieta [kunas], atlikėjas, skirtingos juslės, įvairių rušių pastangos ir pagaliau Supersiela – tokie yra penki veiksmo faktoriai.

18.15

Ar veiksmas, kurį atlieka žmogus protu, kunu ir kalba, butų teisingas, ar neteisingas – jo priežastis visada yra šie penki faktoriai.

18.16

Todėl tas, kuris mano, jog veikia vienas pats, ir neatsižvelgia į tuos penkis faktorius, be abejonės, nėra itin protingas ir nemato tikrosios dalykų esmės.

18.17

Kas nesivadovauja klaidinga savimone, kieno intelektas neprisirišęs, tas ir žudydamas žmones šiame pasaulyje nežudo, o jo veiksmai jo nesupančioja.

18.18

Žinojimas, pažinimo objektas ir pažįstantis subjektas – trys faktoriai, skatinantys veikti, o juslės, pats darbas ir veikėjas – trys sudedamosios veiksmo dalys.

18.19

Tris materialios gamtos gunas atitinka trijų rušių žinojimas, veikla bei jos atlikėjai. Paklausyk, Aš juos apibudinsiu.

18.20

Žinojimas, kurio dėka viena nedaloma dvasinė esmė matoma visose gyvosiose esybėse, nors jos yra susiskaidžiusios į daugybę formų, žinok, yra dorybės gunos.

18.21

Žinojimas, kurio dėka atrodo, kad skirtinguose kunuose yra kitokios gyvosios esybės, žinok, yra aistros gunos.

18.22

Žinojimas, dėl kurio žmogus prisiriša prie vienos veiklos rušies kaip visų svarbiausios, neatspindintis tiesos ir labai skurdus, pasakyta, yra tamsos gunos.

18.23

O veikla, kuri yra reglamentuojama ir atliekama be prisirišimo, meilės ar neapykantos, netrokštant veiklos vaisių sau, pasakyta, yra dorybės gunos.

18.24

Veikla, atliekama su didelėmis pastangomis patenkinti savo troškimus, kylanti iš klaidingos savimonės, sakoma, yra aistros gunos.

18.25

Veikla, atliekama iš iliuzijos ir nepaisant šventraščių nurodymų, negalvojant apie tai, kad ateityje ji žada nelaisvę, prievartą, ir kitiems suteiktas kančias, pasakyta, yra neišmanymo gunos.

18.26

Kas atlieka savo pareigą nesiedamas jos su materialios gamtos gunomis, užmiršęs klaidingą savimonę, su didžiuliu ryžtu ir įkvėpimu, kas vienodai sutinka ir sėkmę, ir nesėkmę, tas, pasakyta, veikia apimtas dorybės gunos.

18.27

Kas prisirišęs prie darbo ir darbo vaisių, kas trokšta jais naudotis, yra godus, visada piktavalis, nešvarus, ką blaško džiaugsmas ir liudesys, tas, pasakyta, veikia apimtas aistros gunos.

18.28

Tas, kieno visa veikla prieštarauja šventraščių priesakams, kas yra materialistiškas, užsispyręs, apgavikas, greitas įžeisti kitą, kas yra tingus, visada niurus ir vilkinantis darbus, tas, pasakyta, yra veikėjas, apimtas neišmanymo gunos.

18.29

O turtų laimėtojau, dabar prašau paklausyk – Aš tau išsamiai apibudinsiu skirtingas intelekto ir ryžto rušis, kurios atitinka tris materialios gamtos gunas.

18.30

O Prthos sunau, intelektas, kai žinai ką daryti ir ko nedaryti, ko verta bijoti ir ko bijoti neverta, kas supančioja ir kas išvaduoja, yra dorybės gunos.

18.31

O Prthos sunau, intelektas, neskiriantis religijos nuo bedievystės, deramo veiksmo nuo nederamo, yra aistros gunos.

18.32

Intelektas, bedievystę laikantis religija, o religiją – bedievyste, kuris yra pakerėtas iliuzijos ir apimtas tamsybės, bei visada krypsta klaidinga linkme, o Partha, yra neišmanymo gunos.

18.33

O Prthos sunau, nepalaužiamas ryžtas, kurį nuolat stiprina yogos praktika ir kuris tos praktikos dėka valdo proto, gyvybės oro bei juslių veiklą, yra dorybės gunos.

18.34

Bet ryžtas, kuris skatina pasisavinti veiklos vaisius religijos, ekonomikos vystymo ar juslinių malonumų srityse, yra aistringos prigimties, o Arjuna.

18.35

Ryžtas, kuris nesiekia toliau sapnų, baimės, sielvarto, niurumo ir iliuzijos – toks kvailas ryžtas, o Prthos sunau, yra neišmanymo gunos.

18.36

O geriausias iš Bharatų, dabar paklausyk, ką pasakysiu apie trijų rušių laimę, kuria džiaugiasi sąlygota siela ir dėl kurios kartais baigiasi visos jos kančios.

18.37

Kas iš pradžių atrodo nuodai, o pabaigoje – tarytum nektaras, ir kas pažadina žmogų dvasinei savivokai, yra dorybės gunos laimė.

18.38

Laimė, kuri patiriama, juslėms susilietus su juslių objektais, ir kuri pradžioje yra tarsi nektaras, bet ilgainiui virsta nuodais, pasakyta, yra aistringos prigimties.

18.39

Laimė, kuri akla dvasinei savivokai, kuri nuo pradžios iki pabaigos yra apgaulė, kuri kyla iš mieguistumo, tingumo ir iliuzijos, yra neišmanymo prigimties.

18.40

Nei žemėje, nei tarp pusdievių aukštesnėse planetų sistemose nėra nė vienos butybės, laisvos nuo trijų gunų, kurias pagimdė materiali gamta.

18.41

Brahmanai, ksatriyai, vaisyai ir sudros skiriasi prigimties savybėmis, kurias lemia materialios gunos, o priešų baudėjau.

18.42

Ramumas, savitvarda, asketiškumas, švarumas, pakantumas, atvirumas, žinojimas, išmintis ir religingumas – prigimties savybės, lemiančios brahmanų veiklą.

18.43

Didvyriškumas, jėga, ryžtas, sumanumas, narsa mušyje, dosnumas ir siekimas vadovauti – štai prigimties savybės, kurios lemia ksatriyų veiklą.

18.44

Žemdirbystė, karvių globa, prekyba – tai veikla, budinga vaisyų prigimčiai, o sudrų pašaukimas – tai fizinis darbas ir tarnystė kitiems.

18.45

Pasirinkdamas darbą pagal savo prigimtį kiekvienas žmogus gali tapti tobulas. Dabar paklausyk, Aš pasakysiu, kaip tai daroma.

18.46

Dirbdamas savo darbą, žmogus gali pasiekti tobulumą garbindamas Viešpatį, kuris yra visų butybių pradžia ir persmelkia viską.

18.47

Geriau netobulai atlikti savo pareigą, negu imtis svetimos, net jeigu ir tobulai ją atliktumei. Pareigos, nurodytos atsižvelgiant į prigimtį, niekada nesukelia atoveikio už nuodėmes.

18.48

Kaip nėra ugnies be dumų, taip nėra pastangų be trukumų. Todėl, o Kunti sunau, nereikia atsisakyti darbo, kurį lemia prigimtis, net jeigu tas darbas kupinas trukumų.

18.49

Kas yra susitvardęs ir nesusaistytas, kas abejingas materialiems malonumams, tas atsižadėjimu gali pasiekti aukščiausią tobulumą – laisvę nuo atoveikio.

18.50

O Kunti sunau, išgirsk Mano glaustą žinią apie tai, kaip pasiekęs šį tobulumą, elgdamasis taip, kaip nurodysiu, gali pakilti iki aukščiausio tobulumo, aukščiausio žinojimo pakopos – Brahmano.

18.51–53

Kas apsivalė intelektu ir ryžtingai valdo protą, atsisakė juslių tenkinimo objektų, potraukio ir neapykantos, kas gyvena nuošalioje vietoje, kas mažai valgo, valdo savo kuną, protą bei kalbą, visada skendi transe ir neturi materialių prisirišimų, kas išsivadavo iš klaidingos savimonės, klaidingo noro buti stipresniu, pasiputimo, geismo, pykčio ir noro kaupti materialius dalykus, kas atsikratė netikro nuosavybės jusmo ir yra nurimęs, tas, be abejonės, yra tinkamas dvasinei savivokai.

18.54

Kas pasiekia tokią transcendentinę padėtį, tas išsyk patiria Aukščiausiąjį Brahmaną ir jį užlieja džiaugsmas. Jis niekada nesisieloja, nieko netrokšta ir yra lygus visoms gyvosioms esybėms. Tokiame buvyje jis pradeda su tyru pasiaukojimu tarnauti Man.

18.55

Pažinti Mane, Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, tokį, koks Aš esu, galima tik per pasiaukojimo tarnystę. Kai su pasiaukojimu tarnaudamas žmogus visiškai įsisąmonina Mane, jis gali įžengti į Dievo karalystę.

18.56

Visada Mano globojamas tyras bhaktas, nors ir užsiima įvairiausia veikla, Mano malonės dėka pasiekia amžiną ir nenykstančią buveinę.

18.57

Kad ir ką darytum, pasikliauk Manimi ir Mano globa. Taip su pasiaukojimu tarnaudamas, į Mane nukreipk visas mintis.

18.58

Jei visada galvosi apie Mane, Mano malone įveiksi visas sąlygoto gyvenimo kliutis. Tačiau jei negalvosi apie Mane, bet vadovausiesi klaidinga savimone neklausydamas Manęs – pražusi.

18.59

Jei nesivadovausi Mano nurodymais ir nesikausi – pasirinksi klaidingą kelią. Pati tavo prigimtis privers dalyvauti kare.

18.60

Iliuzijos užvaldytas, dabar tu nenori klausyti Mano nurodymo. Bet vis tiek turėsi taip pasielgti – privers tavoji prigimtis, o Kunti sunau.

18.61

Aukščiausiasis Viešpats yra visų širdyse, o Arjuna. Jis nurodo klajonių kelius visoms gyvosioms esybėms, kurios tuno kune tarytum mašinoje, pagamintoje iš materialios energijos.

18.62

Atsiduok Jam visiškai, o Bharatos aini. Jo malone tu pasieksi transcendentinę ramybę ir aukščiausią amžiną buveinę.

18.63

Taigi Aš atvėriau tau dar slaptingesnį žinojimą. Gerai apgalvok mano žodžius, o paskui elkis kaip išmanai.

18.64

Esi labai brangus Mano draugas, todėl skelbiu tau Mano aukščiausią pamokymą, visų slaptingiausią žinojimą. Išklausyk Mane, nes kalbu tavo labui.

18.65

Visada galvok apie Mane, tapk Mano bhaktu, garbink Mane ir lenkis Man. Aš pažadu – taip tu tikrai ateisi pas Mane, nes esi labai brangus Mano draugas.

18.66

Atmesk visų atmainų religijas ir tiesiog atsiduok Man. Aš išgelbėsiu tave nuo atoveikio už visas nuodėmes. Nesibaimink.

18.67

Šio slaptingo žinojimo nereikia atskleisti tam, kuris nėra susilaikęs, nėra Man pasišventęs ir su pasiaukojimu Man netarnauja, o taip pat tam, kuris pavydi Man.

18.68

Tam, kuris šią aukščiausią paslaptį atskleidžia bhaktams, tyra pasiaukojimo tarnystė užtikrinta, ir galiausiai jis grįš pas Mane.

18.69

Nėra Man šiame pasaulyje brangesnio tarno už jį ir niekada nebus.

18.70

Aš skelbiu, kad tas, kuris studijuoja šį šventą mudviejų pokalbį, garbina Mane intelektu.

18.71

Kas klausosi su tikėjimu ir be pavydo, tas išsivaduoja nuo atoveikių už nuodėmes ir pasiekia palankias planetas, kuriose gyvena doringieji.

18.72

O Prthos sunau, o turtų užkariautojau, ar dėmesingai išklausei Mane? Ar išsisklaidė tavo neišmanymas ir iliuzijos?

18.73

Arjuna tarė: Mano brangus neklystantis Krsna, mane apėmusi iliuzija išsisklaidė. Tavo malone man grįžo atmintis. Dabar esu tvirtas ir nedraskomas abejonių. Aš pasiruošęs daryti taip, kaip Tu nurodysi.

18.74

Sañjaya tarė: Tokį girdėjau dviejų didžių sielų – Krsnos ir Arjunos pokalbį. Tai, ką išgirdau, buvo taip įstabu, kad man šiaušiasi plaukai.

18.75

Vyasos malone aš išgirdau tą slaptingiausią pokalbį tiesiogiai iš Paties Krsnos – visų mistinių galių valdovo, kuris asmeniškai kalbėjo su Arjuna.

18.76

O valdove, koks džiaugsmas užlieja mane kaskart, kai atsimenu šį nuostabų šventą Krsnos ir Arjunos pokalbį, – aš visas imu virpėti.

18.77

O valdove, kaskart, kai prisimenu įstabų Viešpaties Krsnos pavidalą, mano nuostaba vis didėja ir mano džiaugsmui nėra galo.

18.78

Kur yra Krsna, visų mistikų valdovas, ir kur didysis lankininkas Arjuna – ten, be abejonės, bus turtai, pergalė, nepaprasta galia ir dora. Tokia mano nuomonė.